Jauna ir talentinga gydytoja Madlen Holman augo saugiai ir nerūpsetingai, tačiau išgyvenusi karo siaubus į gyvenimą pradėjo žiūrėti kitaip. Kiekviena jos diena pilna vakarėlių, linksmybių bei nuotykių. Kartą gavusi tetos laišką nusprendžia, kad me...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Pamenu, kaip tą vakarą aš ir mama per lietų ėjome link didelio dvaro. Aplink buvo tamsu, tačiau dvaras švietė geltonai lyg saulė vasaros vidurdienį. Kuo labiau artėjome, tuo didesnis šurmulys girdėjosi. Neprisimenu kaip tiksliai dvaras atrodė, tačiau puikiai atmenu tuos didelius vartus ir ilgą kelią nuo jų ligi dvaro durų. Dar pamenu, jog įėjus į dvaro vidų mus pasitiko kažkokia maloni ponia, ji išbučiavo mano mamą, ją stipriai apkabino, o mane pabučiavo į žandą. Tada ji nusivedė mamą į kitą kambarį, mane paliko vestibiulyje. Nesupratau kas vyko, girdėjau daug garsų, tai juoką, tai riksmus, tai keistas aimanas einančias iš viršaus. Praėjo penkios minutės iki kol atėjo tarnaitė ir pasiūlė nueiti į virtuvę, bet aš griežtai atsisakiau, nes norėjau sulaukti mamos. Tarnaitė mane bandė vilioti pyragaičiais, tačiau nesėkmingai. Pasidavusi ji išėjo, o aš stovėdama ant laiptų išgirdau savo mamos piktą balsą.
- Jūs visi vienodi, niekšai! Jums rūpi tik turtai ir titulai, jūs nė vienas neturit širdies! Ir dar drįstat vadinti mane nedėkinga?!
Muzika nustojo grojusi, šurmulys nutilo, o mano mama tęsė toliau.
- Aš visą gyvenimą kovoju už tiesą, aš vienintelė išdrįsau gyventi taip, kaip man liepė mano širdis. Aš išdrįsau pamilti.
Panašu, jog mama dar bandė kažką pasakyti, tačiau ją užgožė rūstus vyriškas balsas.
- Užteks! Tu neturi teisės ateiti čia ir moralizuoti, tuoj pat nešdinkis, nenoriu tavęs daugiau matyti gyvenime, tu man nebe dukra!
Tuoj, po kelių sekundžių mama išėjo, ji vos kvėpavo, visas veidas buvo šlapias nuo ašarų.
- Mamyte, kodėl verki?- priėjusi prie jos tyliai paklausiau.
Išėjus į lietų mus iškarto nupurtė šaltis. Mano paltukas jau buvo šiek tiek išdžiuvęs, tačiau grįžus į liūti jis vėl sušlapo. Kai buvome arti didžiųjų vartų mus pasivijo uždusęs balsas:
- Mere...! Mere, sustok, palauk... Mama stabtelėjo, bet neatsisuko.
- Džosefina, nesu tikra, kad mes dar turim apie ką kalbėtis.- griežtai atkirto mama.
-Klausyk, aš galiu jums atiduoti Eivburio vilą, jums tikrai bus geriau ten, nei tame supuvusiame bute.
- Džosefina, aš nesu tikra, kad tėtis...
- Aš jam nieko nesakysiu, juk pameni, po mano ir Francio vestuvių jis tą vilą mums padovanojo, tad jis ir nelabai turi kažkokią teisę į ją, o mums jos nereikia, - Džosefina bandė įtikinti mano mamą, - man tikrai bus ramiau, kai žinosiu, kad jūs ten.
Mano mama nevalingai apsiašarojusi atsisuko ir stipriai apkabino tetą Josephiną.
-Sesute...sesute... ką aš be tavęs daryčiau... tu vienintelė kuri mane visada suprato... aš būsiu tau dėkinga iki gyvenimo galo...- graudindamasi dėkojo tetai mama.
- Pasirūpinsiu, kad jau po savaitės galėtumėte gyventi viloje.
Po tų žodžių mama suspaudusi mano ranką pajudėjo link didžiųjų vartų. O teta nubėgo atgal į dvarą. Nors mama ir neparodė, tačiau iš sulėtėjusių žingsnių supratau, kad ji džiaugiasi, jog nebereikės gyventi tame supuvusiame bute, Londone.
