Naktis

Susitikimai

Staiga, pasigirdo atidaromų durų ir jų užkliudyto varpelio skambesys. Tai reiškė, jog kažkam prireikė duonos. Ponas Vilijamsas atsiprašė manęs ir nuėjo prie prekystalio, o aš išgėriau paskutinį gurkšnį arbatos. Pajaučiau, kad tai proga pabėgti ir pakilusi nuo sofos pajudėjau link išėjimo, bet staiga sustojau. Sekundei praradau amą, vos nenualpau: prie prekystalio stovėjo kokių trisdešimties metų vyras, kurio veidas man buvo toks matytas, toks žinomas, toks...artimas... Kažkoks impulsyvus noras prie jo prieiti ir jį apkabinti žiūrinti į jį man sukilo, tačiau blogiausia tai, jog niekaip nesugebėjau prisiminti kur jis man matytas.
Vyras buvo aukštas, jo rudi plaukai buvo tvarkingai sušukuoti, pilkas kostiumas tik patvirtino, kad vyras buvo tikrai tvirto sudėjimo. Stebėjau jį iš už sandėlio slenkščio, nes nebesijutau tokia drąsi pabėgti nuo senio Vilijamso, o juolab pasirodyti tam vyrui nesinorėjo, nes nemaniau, kad jis susidarys gerą nuomonę apie mane, vilkinčia kostiumą, palaidais plaukais moterį.

Keista... man niekada nerūpėjo ką apie mano stilių mano kiti, rengdavausi vyriškais kostiumais, vilkėdavau paprastas kelnes su marškiniais, o pasitaikydavo, kad ir plaukais perdaug nesirūpindavau. Bet prieš šį vyra norėjosi atrodyti na...padoriau...

Tu nori jam įtikti...

Bet kodėl? Elgiuosi lyg nesava. Prisėdau ant sofos norėdama susidėlioti mintis, o man taip besėdint grįžo ir ponas Vilijamsas.

- Na štai, kaip matote, net kunigaikščiai už Patersonus duoną perką...

- Kas jis toks, gal pažinsiu? - paklausiau tikėdamasi, jog sužinojusi vyro vardą sugebėsiu prisiminti kur esu jį mačiusi.

-  Nikolas Andersonas, Burnemuto kunigaikštis, Stenlio sesers anūkas. Dabar jis Beltone lankosi itin dažnai, nes sklando gandai, jog jis ketina pasipiršti ledi Alisai, Stenlio anūkei.

Tas vardas ir titulas man nieko nesakė, tik dar labiau viską sumaišė mano galvoje. Nusprendžiau, kad jei sėdesiu čia dar ilgiau, visos mano mintys susimaišys į vieną košę ir aš iš viso nieko nebesuprasiu, tad padėkojusi ponui palikau kepyklėlę ir įsėdau į savo raudoną Hispano-Suiza.
Tik užvedusi automobilį suparatau, jog taip ir nesužinojau kelio link Beltono. Nebenorėjau vėl eiti pas poną Vilijamsą, o juolab vėl bendrauti su žmonėm, tai atima daug laiko. Man beliko tik vadovautis nuojauta ir važiuoti kur širdis liepia.

Visgi įsitikinau, kad nuojautą turiu tikrai gerą, nes už poros posūkių jau pasimatė dvaro kontūrai ir didelė giria už jo. Dvaras buvo didelis, atrodė, jog jame tilptų dar 15 Eivburio vilų. Automobilį pasistačiau netoli įėjimo, tų didelių laiptų, prie kurių stovėjo dar bent trys automobiliai. Išlipusi apsižvalgiau, tubūt mamai čia gyventi buvo gera: daug gamtos, lapuočių medžių giria, didelės pievos, netoli matėsi ir tvenkinys, vienu žodžiu, visa teritorija dvelkė ramybe.

Pabeldžiau į duris vieną kartą ir antrą, kol pagaliau jas atidarė jauna tarnaitė, kuri kiek sutriko mane pamačiusi. Nežinau ar ją suneraminau aš, kaip nelauktas ir nematytas svečias, ar mano vyriškas įvaizdis.

- Sveiki, aš pas Džosefina Paterson.

- Ko gero turite omeny Smit. Džosefina Smit. Ar ji jūsų laukia? - gana arogantiškai manęs buvo paklausta. Net nesupratau kas merginą vertė jaustis viršesne, na, bet tebūnie, jeigu jai nuo to geriau.

- Ne, tačiau tai labai svarbu, ypač jai, man reikia su ja susitikti. - iš šono galėjo pasirodyti, jog maldavau.

- Na gerai, užeikite.

Užejusi į vestibiulį supratau, kad tikrai esu čia buvusi. Platūs, rudi laiptai, galybė paveikslų, portretų, žali tapetai, didelis šviestuvas - nieko naujo net ir po dvidešimties metų. Tai tik patvirtino šios šeimos konservatyvumą.
Nespėjau nė nugrimzti į prisiminimus kai išgirdau švelnų, moterišką balsą:

- Jūs pas mane?-tai buvo Džosefina.
Panašu, kad jai reikėjo laiko susivokti, kas ta nugarą nusukusi garbanė. Na, žinoma, juk manęs tiek laiko nematė, maždaug dvidešimt metų. Aš kaip mat atsisukau į ją, o teta tik išplėtė akis:

- O Viešpatie,- atsiduso,- Madlen? Negaliu patikėti!

Su šiais žodžiais mes puolėme viena prie kitos apsikabinimui. Teta Džosefina mane stipriai suspaudė, lyg kokį sūrį, bet neatsilikau ir aš. Netrukus ji mane paleido iš glėbio, tačiau stipriai laikė mano delnus savuose.

- Labas teta,- prisiminiau, kad visai nepasisveikinau.- Kaip tu iškart mane atpažinai, juk paskutinį kartą matėmės, kai man buvo gal kokie septyneri?

- Ah, brangioji, atpažinau iš tavo stambių garbanų ir, žinoma, tu visiška mamos kopija! Apsisuk! Viešpatie, kokio grožio tu užaugai...

Apkabinau tetą dar kartą, ji vėl tvirtai mane suspaudė. Kai atsikabinome viena nuo kitos pastebėjau ašaras tetos akyse.

- Eikime į svetaine, atsigersime arbatos, pašnekėsime. Labai noriu sužinoti kaip sekasi tavo mamai, nieko apie ją nebežinau.

Teta įsikabino man į parankę ir įsivedė į svetainę. Svetainė - tai dar vienas jų konservatyvumo įrodymas - visiškas 18a. palikimas. Vis dėlto, svetaine per daug nesidomėjau, nes rūpestį kėlė kiti dalykai. Nepaisant to, kad reikės išgerti dar vieną puodelį tos pačios arbatos, vis sukau galvą nuo ko pradėti pokalbį apie mamą, kaip čia pateikti visą situaciją. Gal tiesiai šviesiai sakyti kaip yra? Taip, būtent taip ir padarysiu.

- Teta, tiesą sakant aš čia dėl tavo laiško, kurį tu rašei mamai.- sėsdamasi ant žalios sofos,- tiesiog esmė tame, kad...

- Prašau, prašau, tik nesakyk, kad mano sesuo mirė,- man nespėjus baigti minties, teta Džosefina jau ašarojo.

- Teta, ne, na, kaip čia pasakius... Galbūt...

-Ką reiškia "galbūt"? Nesuprantu...

- Na tiesiog,- tuo pat metu tarnaitė atnešė padėklą su arbata ir sausainiais bei padavė puodelį man,- karo metais aš vykau į frontą gydyti sužeistų karių, o mama liko Eivburyje, na bent jau taip maniau, kad liko, tačiau grįžusi namo, iš pono Fosterio sužinojau, kad po kelių mėnesių nuo mano išvykimo, ji taip pat išvyko į frontą.

- O Dieve... ponas Fosteris man nieko apie tai nerašė. Ar ji žuvo fronte?

- Nežinau, teta, tiesiog, esmė tame, kad jokios žinios apie tai negavau, net kreipiausi dėl jos dingimo, bet niekas nieko nesužinojo... Ji tiesiog dingo kaip į vandenį... nei jos pačios, nei kūno.

Pastebėjau, kad tas ašaras, kurias mačiau ant tetos veido prieš mintutę, jau keitė kitos. O ir man darėsi sunku sulaikyti emocijas, kylančias kalbant apie mamą.

- Bet kodėl... Kodėl ponas Fosteris nustojo man rašyti?!- tetos balsas skambėjo pernelyg emocingai piktai.

- Jis man sakė, kad nebesugebėjo rašyti ... Nenorėjo rašytį apie tai, kas bloga, žinojo, kad mamai tai nepatiktų..

- Vargšė mano sesuo... Jei tik būčiau buvusi šalia... Madlen, mieloji, aš negaliu tavęs taip greit išleisti, prašau pabūk bent kelias dienas, noriu tavimi pasidžiaugti.

- Aš, bet aš neturių daiktų, - išsigandau šio tetos pasiūlymo, juolab nenorėjau būti čia, kur mama buvo atstumta,- ir nemanau, kad esu čia labai laukiama...

- Daiktai ne problema, pasiūsime ką nors, kad juos atvežtų, o dėl tos kitos dalies... Visiems pasakysime, kad esi mano nauja gydytoja, gerai?

- Na, tai neskamba labai įtikinamai, teta.

- Bet, juk tu buvai karo metu gydytoja. Ar ne taip supratau?

- Buvau ir esu,- patvirtinau,- tačiau man kažkaip nejauku...

Spyriojausi kiek tik pajėgiau, bet teta buvo atkaklesnė. O gal visgi mano smalsumas nugalėjo?

- Viskas nuspręsta, eime, aprodysiu tavo kambarį.