Išgelbėta Priešo

3

Abigailės tėvai - Sandra ir Erikas namo grįžta jau gerokai po vidurnakčio. Abi merginos jau miega. Sandra beveik užsnūdusi, nė nesiruošia lipti iš mašinos. Abiejų veiduose matosi nuovargio žymės. Dirba beveik be atostogų. Net jei pasiima atostogų dirba ir per jas, nesitraukia nuo nešiojamųjų kompiuterių. Abu tikintys, bet dvasingumo jų gyvenime seniai mažai belikę. Dvasingumas kiek pasireikšdavo jiems švenčiant Padėkos Dieną ar kitas šventes. Tomis dienomis Erikas būdavo nuoširdžiai dėkingas ir iš tikrųjų melsdavosi. Supratęs, kad Abigailė, nors ir trumpam, bet grįžo namo, jis, mintimis sugrįžta į tą lapkričio vakarą, kai Abigailė ir Gabrielė buvo mažos mergaitės ir jie praleido vieną iš geriausių padėkos dienų ir trumpam pamiršo apie darbus.

Abigailė grįžo - paskelbia žmona. - Tik kažin ar ilgam.

Taip. Matau jos mašiną. Keista, kad nepranešė.

O ko jai pranešinėti? Į savo namus juk parvažiuoja. Būtų keista jei atsiskaitinėtų apie savo kiekvieną žingsnį. Vis dėl to, ji jau suaugusi. O mes vis rečiau savaitgalius praleidžiame namuose. - prataria su priekaištu.

Na, pasimatymai buvo tavo idėja - atsainiai mesteli vyras. - nors aš nepastebiu jų naudos mūsų santykiams. Kai grįžtame vėl viskas tas pats. Gal nereikėjo mums to verslo kurti... Jei kasdienybėje skirtume daugiau dėmesio vienas kitam, tada gal kas nors ir pasikeistų mūsų santuokoje.

Čia tu buvai užsidegęs dėl to verslo, kad tik pademonstruoti savo tėvams, kad jie klysta dėl tavęs.

Gerai, gal baikim ginčytis ir einam miegoti, o rytoj toliau vaidinsime tobulą santuoką.

Kaip norėčiau, kad grįžtų paauglystės laikai, kai buvome įsimylėję ir visada norėjome kuo daugiau laiko praleisti kartu. Pasiilgau tų dienų. Pameni kai rytais ateidavai pas mane, kad kartu eitume į mokyklą? Arba kaip nepaleisdavai manęs šokiuose, parvesdavai namo ir mes visą laiką laikydavomės už rankų? Bet tik praėjus keliems metams tu tiesiogiai pasakei, kad mane myli.

Prisimenu. Buvo geri laikai. Aišku paaugliais nebebūsime, bet kažką gal dar galima sugrąžinti. Mano jausmai tau nepasikeitė.

Mano irgi. Kaip ir anksčiau mylėjau tave taip ir dabar. Bet vis tiek labai atitolome. Nesuprantu, kas negerai.

Rytoj pasikalbėsime, Sandra. Einam miegoti.

Įžengus pro duris juos pasitinka laukinių gėlių kvapas. Abigailės darbas. Gabrielė to nesugalvotų. Kaip ir vaikystėje taip ir dabar Abigailės viena iš "silpnųjų vietų" yra įvairūs laukiniai augalai ir įvairios smulkmenos pagyvinančios nuobodžias patalpas. Visada stebino savo pastabumu.

Svetainėje atsidaro savo kompiuterį ir įsijungia Gabrielės dienyną. Patenkinta nusišypso pastebėjusi, kad nėra blogesnio pažymio nei aštuoni. Randa ir asmeninę žinutę nuo mokytojos - ši giria Gabrielę už pastangas mokytis ir reikalavimo iš savęs geriausių rezultatų, bet taip pat pastebėjusi akivaizdų nuovargį ir snūduriavimą per pertraukas. Na, galėtų būti ir geresnė situacija, bet ji bent jau nesitrainioja su neaiškia kompanija, nevartoja alkoholio ar kitų kvaišalų o mokosi - pagalvoja. Gerai išlaikys egzaminus, galbūt įstos į gerą universitetą, o darbe lauks paaukštinimas po paaukštinimo. Puikios perspektyvos. Viliasi, kad Abigailė pagyvens pas juos ir padės Gabrielei mokytis ar net nuveš į mokyklą. Tada jai būtų mažiau rūpesčių. Vis dėl to Abigailei ir universitetas ir darbas netoli. Suspaudžia širdį pagalvojus, kad vos vyresniąjai baigus mokyklą ir išsikrausčius bendravimas nutrūko. Pasidžiaugia, kad ir vyresnioji dukra gerai mokėsi, tad už universitetą jai mokėti nereikia, bet ji vis tiek norėjo pati užsidirbti, kad nereikėtų gyventi bendrabutyje, o turėtų savo butą. Abigailė išsirinko jai patinkantį būstą, o tėvai jį nupirko. Abigailė pasiryžo atiduoti jiems visą sumą, nors tėvai neprašė jos nė cento. Kartais ji vis užsimena, kad tik darbe jaučiasi daugiau nei pakankamai gera, pastebima ir vertinama.