Išgelbėta Priešo

2

Po rodos amžinybę trukusios darbo dienos Abigailė ryžtingai nueina į susirinkimą. Kolegės puolimas dar labiau išbalansavo ir ji vos galėjo laikyti ašaras. Stengiasi neišsiduoti, kad jaudinasi. Prieš save pamačiusi tą patį kaimyną, su kuriuo jau buvo du kartus susidūrusi atsitraukia keliais žingsniais atgal. 

Tu ką, persekioji mane? - Užsipuola vaikinas. 

Tikrai, galima pagalvoti, kad neturiu ką veikti.  Aš į susirinkimą. 

Aš taip pat - suurzgia ir piktai pažvelgia į ją - tai dabar įstrigę būsime visą valandą. 

Kito pasirinkimo neturime… 

Ateina dar keli žmonės. Jie vis pažvelgia vienas į kitą piktais žvilgsniais. Abigailė kiek atitraukia ir stebi kaip žmonės paruošia patalpą susirinkimui. Sustato kėdes ratu. Ant staliuko viduryje pastato žvakę, keletą lankstinukų, knygą. Keli nariai pakalbina naujokę, bet ši bendrauti nenusiteikusi. Susirinkimui prasidėjus visi prisistato vardais, bet ji beveik nei vieno neįsimena, nelabai jai ir rūpi, susipažinimui bus dar daug penktadienių. Abigailė klausosi Natanielio, pristatančio grupę ir jos paskirtį. Grupėje rekomenduojama remtis dvylikos žingsnių programa, bet tai tikrai nėra būtina, jie labiau kaip įrankis kuris gali praversti, bet kiekvienas žmogus randa savo metodą. Jai tinka, svarbu, kad kas nepradėtų Dievo kišti ar perdėto dvasingumo. Abigailei reikia praktikos, patikrintų ir veiksmingų metodų, ne kalbėjimo su nematomu “dangaus draugu”. Be jos ir Natanielio susirinkime ratu sėdi dar penkiolika žmonių. Abigailė pripažįsta, kad plazdanti geltona žvakės liepsnelė ramina ir sukuria jaukumą.

Ar šiame susirinkime turime naujokų? – formaliai paklausia susirinkimą vedanti moteris.

Aš naujokė – Nedrąsiai ištaria Abigailė susitapatindama su pradžioje pateikta informacija.  

Malonu, gal norėtum prisistatyti? – jau draugiškesniu ir drąsinančiu tonu pasiteirauja vedančioji.

Abi… Tiksliau Abigailė. 

Sveika, Abigaile! – visi žmonės ištaria vienu balsu. Išskyrus Natanielis, šis tik pavarto akis.

Vienas iš narių perskaito sveikinimą naujokui ir šiltai, bet neįkyriai nusišypso Abigailei. Tiesa, užsisvajojusi Abigailė beveik negirdi skaitomo teksto, jis jai atrodo tolimas. Merginos viduje per ilgus metus susikaupęs pyktis ir nuoskaudos po truputį pradeda atslūgti. Nugirsta kaip kažkas iš narių savo pasidalinime pamini - kaltė, gėda, baimė. Žodžiai sminga kaip peilis į širdį. Būtent tai ji ir jaučia šiuo metu. Ji pajunta kažką nepaaiškinamo. Tarsi susirinkime būtų dar kažkas, be gyvai esančių žmonių. Kažkas neapčiuopiamo, bet labai stipraus. Ji susikoncentruoja į liepsną, teikiančią jai ramybę, nors mintys apie niekur nevedančius santykius bando išblaškyti. Beveik nemato kitų kambaryje esančių žmonių. Rodos, lieka tik ji, žvakės liepsna ir kažkur nutolę žmonių balsai. Kažkas skaito dienos skaitinį. Miglotai girdi kitų žmonių pasidalinimus. 

Abigaile, gal nori pasidalinti? Visi jau pasidalino, likai tik tu. Jei nori, žinoma – kreipiasi į ją šalia sėdintis nepažįstamasis. 

Šiandien nenoriu. Gal kitą kartą. – atsainiai burbteli net nežiūrėdama į vaikiną. Pasiūlymas atsiverti prie visiškai nepažįstamų žmonių ją labai gąsdina. „Atsiverti“ jai yra „parodyti savo pažeidžiamumą“ sinonimas. Jei pasipasakos visi ims jos gailėti, o ji tikrai to nenori. 

Kadangi visi, kas norėjo, pasidalino, siūlau baigti susirinkimą ramybės malda – vėl šaltu formaliu tonu prataria vedančioji. 

Na, įdomus čia jūsų pomėgis, pakartoti kelis mintinai išmoktus sakinius kažkokiam nematomui dėdei… - Neiškaiko Abigailė.