Išgelbėta Priešo

6

Abigailė ramiai guli laukdama, kol Deimantė atsibus. Stengiasi nesigraudinti, tik ne dabar. Kaskart pavartojus alkoholio kitą ar net tą pačią dieną pradeda be priežasties graudintis. Dar tik pusė devynių, o Abigailė jaučiasi puikiai išsimiegojusi, kambaryje nesijaučia alkoholio kvapo, neskauda galvos. Bet tas bučinys… Dabar davė puikų pagrindą Karoliui pavyduliauti. Kas, kad nesugulė su tuo nepažįstamuoju - jie bučiavosi, o tai, jau išdavystė. Po beveik penkiolikos minučių atsibunda ir Deimantė. Abi pasižiūri viena į kitą ir nusišypso. 

Labas rytas - mieguistai pasisveikina. 

Sveika. Kaip jautiesi? - rūpestingai pasiteirauja. 

Truputį galvą skauda, bet viskas gerai. 

Keista, kad tik truputį. 

Tikrai keista. Nes nieko neprisimenu. Kas vakar įvyko?

Nieko neįprasto. Kai parėjome nusirengei ir užmigai. 

Nuobodu - Demonstratyviai nusižiovauja. 

Na, klube tu mane pabučiavai. O paskui aš pabučiavau nepažįstamą vaikiną kuris nupirko man gėrimą. Dar guodei mane, juk žinai kokia verksnė tampu išgėrusi.

Tikrai? Tai ar aš tokia kominė buvau? Nieko neprisimenu. 

Buvai visiškai trūkus. O aš viską prisimenu. Nors norėčiau ištrinti iš atminties, kad bučiavau tą vaikiną. Jei mama sužinotų tikrai velnių gaučiau.

Bet gerai, kad tavo mama taip rūpinasi. Mano gimdytojai tai nė motais. Net kai man pirmą kartą prasidėjo mėnesinės tavo mama manimi pasirūpino, papasakojo ką man reikia žinoti, nupirko paketų. Norėčiau tokios mamos. 

Ji ne ideali, Deimante. Taip, ji mumis rūpinasi. Žino kas yra pareiga. Bet pirmenybę teikia darbui. Na, aš irgi panašiai, kaip žinai. Darbas padeda man negalvoti apie savo problemas. Todėl ir įsitraukiu į jį. Tai man daugiau nei karjera. Tai dalis manęs. Iš šalies gal ir atrodo, kad esame puiki šeima, bet iš tikrųjų viskas yra kitaip nei gali pasirodyti. Taip, ji mus myli. Bet man ir Gabrielei trūksta to, ko už pinigus nenupirksi. Laiko kartu, pokalbių. Tai, žinoma nekeičia fakto, kad tavo gimdytoja švelniai tariant netikusi, bet prašau, neidealizuok mano šeimos.

Kai nusileidžia Gabrielė jau atsikėlusi ir pasiūlo abiems kavos. Pavalgiusios namuose ilgai neužsibūna, su Bolt nuvažiuoja iki Deimantės namų, kad pasiimtų savo mašiną. Susirinkusi likusius savo daiktus skubiai atsisveikina ir keliauja namo. Net neapkabina. Kiniečiai įjungia skalbenkę visu pajėgumu. Oi, maldą tai pamiršau… Pasimeldžia, bet net ir tai nepadeda. Koks tikslas čia dabar man melstis… Negirdi tas Dievas manęs, net jeigu yra… Iš viso, kam man jo reikia? Nusivylusi grįžta namo ir iš karto užsidaro savo kambaryje. Kurį laiką kankinama minčių nutaria paskambinti Izabelei. Jei yra tinkamas laikas pirmam žingsniui, jis yra dabar. Per vieną savaitę jau du kartus įsitikino, kad nieko nekontroliuoja. Izabelė neatsiliepia ir mergina iš karto pajunta tuštumą. Vienintelis žmogus, su kuriuo ji norėtų pasikalbėti, negali atsiliepti. Ji pasijaučia kaip niekad vieniša. Kitų narių numerius taip pat turi, bet su jais šiuo metu nenori kalbėtis . Trumpai pasiginčijusi su savimi parašo globėjai žinutę “Labai reikia pasikalbėti. Prašau, paskambink, kai galėsi”. Iš kambario išeina vien tam, kad pasiimtų kalną saldainių ir kitų skanumynų, tada vėl grįžta. Gabrielei paklausus, kas nutiko, patikina, kad viskas gerai. Baltas melas. Jei sakytų tiesą turėtų pasakyti, kas nutiko vakar, o apie tai ji nenori net galvoti. 

Kaip įprasta šeštadienio rytą Natanielis pusryčiauja su Izabele jos buto vidiniame kieme. Izabelė ištiesia kojas ir pasideda jas ant priešais esančios kėdės. Abu grožisi dar šiltu rudeniu ir stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę pabūti lauke. Laukinės, Izabelės pievoje augančios gėlės kvepia medumi. Prisimena ir kitą šeštadienio tradiciją - per Izabelės nešiojamąjį kompiuterį žiūri Veggie Tales. Tai trumpos vaikiškos istorijos kurių pagrindiniai veikėjai - daržovės ir vaisiai. Istorijos muzikinės, perteikia Biblines istorijas ar mintis taip, kad būtų suprantama ir įdomu vaikams. Nors abu jau seniai suaugę, be Veggie Tales neįsivaizduoja savo šeštadienio. 

Man kažkaip sunku patikėti, kad globoji Abigailę… Nesuprantu, ji su vaikinu ar su mergina draugauja. Labai jau keistai atrodė ir elgėsi abi kai pirmą kartą pamačiau ją pas kaimynę. 

O ko tau iš kaimynės reikėjo? Žinai, nereikia tikėtis, kad ji porą kartų atėjusi į susirinkimą taps šventa. Jos gyvenimo būdas kitoks nei mūsų. Visi juk negyvens pagal tave. 

Ar tai reiškia, kad turiu toleruoti jos ištvirkavimą ir negaliu net sudrausminti? 

Ne tau ją drausminti. Nusiramink. Tau su ja nereikia matytis ir bendrauti už susirinkimo ribų, tad nesuprantu, ko tau čia putotis. 

Izabelė eina į svetainę pasiimti telefoną ir randa praleistą skambutį ir žinutę nuo Abigailės. Praėjo beveik pusvalandis. Supratusi, kad kažkas nutiko iš karto perskambina. 

Abigailė vis dar nusiminusi trumpai papasakoja, kas nutiko penktadienį ir, kad dabar vis dar negali nusiraminti ir apie tai nebegalvoti. Bet juk tai išdavystė, juk aš bučiavau tą vyrą. Patvirtinau savo reputaciją Jo akyse. Izabelė paprašo jos paskambinti rytoj ir nuo rytojaus skambinti jai kiekvieną dieną lygiai dvyliktą valandą.

Abigailė kiek pralinksmėja tik vakare išėjusi pasivaikščioti su Gabriele. Apie bučinį su nepažįstamuoju nepasakoja, Gabrielė ir neklausinėja. Duoda sesei erdvės, nes supranta, kad jai šiuo metu būtent to ir reikia. Gabrielė niekada nespausdavo Abigailės kalbėtis ir be žodžių suprasdavo, kada palikti ją ramybėje. 

Sekmadienis prasideda įprastai. Kaip ir susitarė lygiai dvyliktą susiskambina su Izabele ir padaro įžangą į pirmą žingsnį. Likusią dienos dalį Abigailė leidžia sau ilsėtis. Dienos metu ji vis dar sėdi su pižaminėmis kelnėmis, per dideliu megztiniu ir valgo sausus pusryčius, ant kelių pasisodinusi Evą. Tokią dieną tikrai būtų galima pavadinti tobulu savaitgaliu. Tėvai grįžta kaip niekad geros nuotaikos ir Abigailė apimta emocijų kaip vaikystėje pribėga prie tėčio ir jį apkabina. Šis priglaudžia ją prie savęs. Tėvelio mergaitė. Betrūksta tik, kad Abigailė vėl pavadintų jį tėveliu, kaip vaikystėje. 

Kaip mano mergaitės laikosi? - pasidomi po beveik amžinybės. 

Turėjome tikrai gerą savaitgalį. - užtikrina. 

Gabrielė taip pat apkabina tėtį, vos Abigailei kiek atsitraukus. Mama dingsta savo kambaryje iki vakarienės. Tėčiui likus vienam Abigailė pasinaudoja proga paklausti apie pasimatymus. 

Aš bandau gelbėti mūsų santuoką. - tėtis pradeda pasakoti. - Suprantu, kad iš išorės gali pasirodyti, kad mūsų santuoka tobula. Bet tiesa ta, kad atitolome vienas nuo kito. Mama, kai nedirba, skaito meilės romanus arba kiauras dienas kažką veikia prie tų ekranų. Daug mažiau kalbamės. Aistros, rodos, nei lašo neliko. Ne kartą miegojau darbo kambaryje. Esu ir ant sofos miegojęs. Bet kaip bebūtų, aš ją myliu. Taip, kaip pamilau dar paauglystėje. Labiausiai norėčiau pakartoti santuokos įžadus. Paskutinį kartą tai darėme prieš dešimt metų. 

O ji tave myli? Ar tu tik vienas stengiesi? - susirūpina. 

Manau, myli, tik nežino, kaip tai parodyti. Per pasimatymus ji tiesiog švyti. Bet norėtųsi, kad ne tik per pasimatymus tokia būtų. Prisimenu kai nė kiek nesivaržydami šokome klausydamiesi mūsų dainų 

Ar youtube yra “jūsų dainų”? Galėčiau sukurti grojaraštį, tik man reikėtų tavo pagalbos. Nes nežinau, kokios tai dainos. Bet gal kada įjungtum per svetainės televizorių, visi girdėtume. Manau, mamai tai labai patiktų. Jei bent nusišypsotų, būtų didelis laimėjimas, tiesa? - su užsidegimu pasišauna padėti gelbėti tėvų santuoką. - Per vieną susirinkimą iš vienos vyresnės moters sužinojau, kad yra kažkoks keturiasdešimties dienų trukmės meilės iššūkis. Kai kiekvieną dieną turi atlikti kažkokią užduotį. Yra knyga kurioje paaiškinta kaip jį daryti. Gal vertėtų jį išbandyti?

Meilės iššūkis? Skamba neblogai.  Galėtum man parūpinti tą knygą? 

Žinoma. 

Prasideda trečia savaitė, kai ji jau lanko susirinkimus. Nors vis dar jaučiasi nedrąsiai ir nebendrauja su grupės nariais daugiau nei būtina, nusprendžia dabar pat susisiekti su moterimi, paminėjusia knygą. Po kelių signalų moteris atsiliepia. Abigailė iš karto eina prie reikalo ir nupasakoja šeimos situaciją paaiškindama, kodėl ji taip staiga susidomėjo “meilės iššūkiu”. Moteris pasiūlo susitikti išgerti kavos, ir gyvai pasakoti apie “meilės iššūkį” ir knygą. Abigailė iš karto sutinka. Kadangi susitikti nusprendžia po pusvalandžio Abigailė nieko nelaukdama eina persirengti. Apsirengia tvarkingai ir patraukliai bet nesidažo. Nenori atkreipti aplinkinių dėmesio, nori tik susikoncentruoti į tai, kas šiuo metu svarbiausia - tėvų santuoką.