Išgelbėta Priešo

1

Abigailė eilinį kartą sėdi ant grindų geriausios draugės Deimantės kambaryje. Akys paraudusios ir patinusios nuo išgerto alkoholio ir nesibaigiančių ašarų. Eilinis konfliktas su mylimuoju ir šįkart ji jau rimtai galvoja apie skyrybas. Kodėl ji niekada nepasimoko? Jau kelintą kartą išsiskiria ir vėl susitaiko. Vos už šešių valandų, keltis į darbą, o ji girta ir dar geria. 

Žvalgosi po draugės kambarį. Nepalyginsi su kukliu Karolio būstu, draugės butas jaukus, modernus, nors ir nedidelis. Deimantė leido Abigailei įjungti savo grojaraštį, tad iš kompiuterio garsiai groja muzika.  

Deimantei pabosta žiūrėti jau nežinia kelintą Abigailės savigailos spektaklį, tad pati imasi guosti merginą, sakydama, kad paskutinis jos išrinktasis jai jau iš pradžių nepatiko. Abi kalba garsiai, perrėkdamos muziką. 

Nesuprantu, kaip po šitiek nesėkmingų santykių gali tikėti paistalais apie amžiną meilę, - stebėjosi Deimantė. - Tokia meilė neegzistuoja… jūs tai skiriatės tai taikotės. Kaip pačiai neatsibosta tokie žaidimai?

Bet jis iš pradžių buvo toks geras, globėjiškas, - vaitoja Abigailė, užsidengdama rankomis veidą, - Negailėjo man nei dėmesio, nei laiko. 

Mergina matė jame savo tėtį, galbūt dėl to taip greitai pajuto jam šiltus jausmus. Karolis visada ją išklausydavo ir šio glėbyje  ji jausdavosi saugi Jiems sėdint ant sofos susiglaudus, geriant kavą ar žiūrint televizorių jis pasakodavo jai istorijas iš savo vaikystės. Ji taip įsijausdavo į jo pasakojimus, kad nieko daugiau negirdėdavo ir nematydavo.

Iš pradžių jie visi geri, - pavarto akis Deimantė.

Jis buvo kitoks… Tačiau vėliau prasidėjo pavyduliavimai ir kontrolė, - siekdama dar vieno butelio kalba, - Karoliui vis vaidenosi, kad duoduosi su kitais. Pradėjome nuolatos pyktis.

Abigailė negali sulaikyti ašarų, prisiminus, kaip jiems mylintis Karolis būdavo šiurkštus ir net nepaklausdavo, ar jai neskauda, nereaguodavo į prašymus elgtis švelniau. Reaguodavo tik į saugų žodį. Be jo intymumas tarp jų būtų neįmanomas. 

Tau šiandien užteks, - subara pastebėjusi, kad Abigailė nepasivargina įsipilti gėrimo į taurę, geria tiesiai iš butelio.

Tu nieko nesupranti, - sušnypščia Abigailė, godžiai gurkštelėdama, - Jis mane išvadino pačiais bjauriausiais žodžiais ir trenkė į veidą. Koks vyras taip galėtų pasielgti?! Paskui, lyg nudegęs atsitraukė. Panašu, kad trenkė iš emocijų ir pats išsigando. 

O tai kam tau toks reikalingas? Jei kaltina tave neištikimybe, pats irgi nešventas - kalbėdama glosto draugės plaukus ir šiltai apkabina. 

Jis juk iš vaikų namų. Dar tik gydosi vidines žaizdas. Kartą nupirkau jam naują sofą. Jis nenorėjo jos priimti. Galvojau, Viešpatie, juk ne televizorių nupirkau. Išdavystės nė už ką neatleisčiau. - verkšlena. - ką aš padariau, kad daugelis tik ir taikosi mane įskaudinti.

Bent jau pertrauką padaryk. Neskambink, nerašyk, ignoruok skambučius. Jei jis būtų tau ištikimas, tikrai tavęs nekaltintų. Juk tu nieko nepadarei nieko kas sukeltų įtarimų. 

Jam viskas kelia įtarimų. Net mano viršininko skambučiai. Kiekvieną kartą išsiskyrusi tuoj susirasdavau naują vaikiną, bet grįždavau pas jį. Neįsivaizduoju kaip galėčiau myliti ką nors labiau negu jį. 

Jums tikrai reikia sukti skirtingais keliais - Deimantės žodžiai paskatina Abigailę vėl verkti. 

Deimantė švelniai suima draugės veidą rankomis ir įdėmiai pasižiūri. Paima servetėlę iš ant grindų besimėtančios dėžutės ir pradeda šluostyti ašaras lyg sakydama, kad užteks pagaliau bliauti. Abigailė jau nebesivaldo. Jos pirštai atsiduria Deimantės plaukuose, tvirtai apkabinusi draugę glosto jos plaukus nė kiek nesigėdydama verkia lyg būtų ką palaidojusi. Galiausiai pajunta, kaip draugės glėbyje nurimsta ir kiek atsitraukusi pati nusišluosto veidą. Abigailė pagalvoja, kad norėtų ir kiek kitokios paguodos iš Deimantės, tad atsitraukusi pažiūri jai tiesiai į akis ir nusišypso, Pajunta, kaip nurausta, lyg dvylikametė kai simpatija pirmą kartą paima už rankos, ir pirštai tiesiog dilgčioja nuo prisilietimo. Abi supranta viena kitą be žodžių. Švelnūs, nors ir nedrąsūs prisilietimai tarsi įelektrina aplinką. Negali atsitraukti viena nuo kitos, abiejų akys patamsėjusius, vyzdžiai išsiplečia vos palikdami vietos tamsiam rainelės žiedui.