*Po kelių mėnesių*
-Kaip jautiesi, Nora?-paklausė gydytojas.
-Jaučiuosi gerai, na vis dėlto geriau negu kai buvau komoje.
-Na gerai, tai aš eisiu,-pasakė gydytojas.
Galvojau kaip reikės gyventi po tos komos. Jaučiuosi labai keistai, juk užvakar atsikėliau iš komos.
-Galiu užeiti?-paklausė Džonas beveik įėjęs į palatą.
-A, Džonai. Na, manau, kad gali,-pasakiau šiek tiek sumišusi.
-Kaip jautiesi?-paklausė jis.
-Gerai. Kodėl tu ne savo palatoj?-paklausiau.
-Mane išleidžia. Nora, aš noriu pasikalbėti. Apie, am, na tavo dukrą,-pasakė ir pasikasė kaklą.
-Apie mano dukrą? Kas atsitiko Arielei? O kaip Džimis?
-Kas yra Džimis?
-Mano sūnus. Arielė ir Džimis yra dvyniai. Mano vaikai. Žinau ko tu čia atėjai. Taip, Džonai - jie yra mūsų vaikai. Tavo ir mano.
-Ką? Jie mano vaikai? Jie... Kodėl man nesakei?-piktai ir sumišusiai paklausė Džonas.
-Melisa užtiko tave lovoj su kita. Ji man sa,-
-Ir tu patikėjai? Pastaruosius metus ji man tik ir korėsi ant kaklo ir tai buvo dar gerokai prieš vestuves. Kodėl tu man nepasakei?
-Nes buvau sumišusi ir norėjau išvažiuoti iš čia, ir...
-Kas ir?
-Ir bijojau, kad jeigu apsimesiu, kad nieko nebauvo, tai tada taip nutiks ir vėl. Aš tik noriu būti laiminga, Džonai, bet nemanau, kad tu jį padarysi laimingesnį. Ir Džonai,-pasakiau prieš jam išeinant.-Jeigu norėsi galėsi atvažiuoti aplankyti vaikų,-pasakiau ir nusišypsojau.
-Taip, būtinai...
Jis išėjo. Išėjo. Net nepajaučiau, kaip ašaros rieda man nuo rausvų skruostų. Pradėjau verkti.
*********************************************
