-Kur Nora?-rėkavo pažįstamas balsas.
-Pone, jums čia negalima!-rėkavo Adrijana.
-Kur ji?! Aš noriu ją pamatyti!-ir tuo momentu išėjau iš savo kambario ir spėkit ką pamačiau! Taip, Džoną.
-Aš čia!-sušukau. Jis priėjo prie manęs.-Ką tu čia veiki?
-Aš noriu pasikalbė,-jį nutraukė verksmas sklindantis iš mano kambario. O ne -Arielė pabudo! Prieš tai, kai atėjo Džonas - aš žaidžiau su Ariele.
-O ne,-sumurmėjau. Neturėjau palikti jos vienos.
-Kas tai?-paklausė jis.
-Niekas,-sušukau ir parodžiau Adrijanai ženklą, kad ji nueitų ir nuramintų Arielę.
-Jeigu niekas, tai aš noriu tai pamatyti!-pasakė šitas gudruolis.
-Ne tavo reikalas kas čia!-užrėkiau kai jis įsiveržė į mano kambarį kuriame vis dar buvo Adriana su Ariele.
-Kas tai?-paklausė Džonas.
-Tikrai ne tavo suknistas reikalas!-sušukau. Jis priėjo prie Arielės.
-Kiek jai laiko?-paklausė jis.
-Trys mėnesiai,-pasakiau. Aišku melavau, nes jai ir Džonui jau penki.
-Ji ne mano?
-Aišku, kad ne,-pasakiau ir sarkastiškai nusijuokiau.
-Tai tu mane apgaudinėjai? Pasakyk tiesą, Nora!
-Neturiu atsakyt į tavo klausimą!-pasakiau ir išbėgau iš savo kambario. Nulėkiau iki durų, atidariau duris ir nulėkiau iki Marko automobilio ir Džonas žinoma mane vijosi. Staigiai įsėdau į automobilį ir užvedžiau jį, bet net pati nesupratau kaip Džonas taip pat įsėdo į jį.
-Ko tu nori?-paklausiau jo.
-Noriu sužinot kodėl tu pabėgai? Kodėl man melavai, kad tai mano vaikai?
-Aš nemelavau!-surikau. Aš pradėjau važiuoti. Buvo jau vakaras, o mes po kelių minučių atsiradom greitkelyje.
-Kaip suprast nemelavai? Nora? Ar ji mano dukra?-paklausė jis manęs.
-T,-mane pertraukė prieš pat mus atsiradęs sunkvėžimis.
