Kodėl dangus mėlynas?

Jūros bangos

Saulė buvo kaitri kaip niekad. Gulėjau ant smėlio ir leidau savo kūnui sugerti kiekvieną saulės spindulį. Kaip dievinu tokias dienas, kai galiu pamiršti laiko suvokimą ir visas problemas. Mano plaukai nuo jūros paliko garbanoti, o nuo saulės dar labiau šviesesni.

Paplūdimyje buvo dar keli žmonės, tad stebėjau jų veiksmus. Vienas vyras niekaip nepaleido telefono iš rankų ir suko ratus aplink savo gulinčią žmoną. Matėsi, kad darbas peržengė atostogų ribas. Tolėliau prie jūros matėsi kaip vaikai stato pilį ir šalia jų stovėjo moteris. Ten buvo mano sesuo Justina su savo dviem dukrytėmis. Mes su Justina labai panašios, skirtumas tik tas, kad aš neturiu vaikų. Labai jų norėčiau, bet gydytojos karjera pirmiau.

Užverčiau knyga ir pajaučiau, kad dabar tinkamas metas išsimaudyti jūroje. Jaučiau, kad daugiau nebeištversiu saulės kaitros. Jūra palietė mano pėdas ir ėjau vis gilyn. Leidau savo plaukams vėl sušlapti ir nėriau. Labiau už viską mėgstu jūrą. Ji kiekvieną kartą nuramina mane ir savo begalybės horizontu leidžia suvokti kokia maža esu.

- Olivija, gal norėtum vakare nueiti į miestelio vakarėlį. Girdėjau jame gros grupė ,,Saulės kliošas. –paklausė Justina. Ji kaip visada bando mano dienas padaryti kuo įdomesnes, dėl to ją labai myliu.

- Nežinau. Šiandien norėčiau užbaigti knygą, o kas pabūtų su vaikai?

- Karolis gali. Šiandien leiskime sau mergaitišką vakarą. Prašau, Olivija, užsidėk tą mėlyną suknelę ir eikime, - ji prašė tokiu nuoširdžiu žvilgsniu, kad negalėjau atsispirti.

- Gerai, bet neprižadu, kad ilgai būsiu.

Justina pasikvietė vaikus ir pradėjome rinktis daiktus. Mergaičių veiduose buvo matyti plačios šypsenos, dėl dar vienos pastatytos pilies.