Kodėl dangus mėlynas?

Balta nosytė

Atsikėliau su skaudančia galva. Tiesiai į akis spigino saulė. Vakar grįžus pamiršau užtraukti užuolaidas. Vakar naktis buvo tikrai įsimintina, bet truputėlį miglota dėl Justinos vyno.

Justina davė man svečių kambarį. Jis buvo nuostabus. Gulint tiesiai pro langą buvo matyti jūrą. Šalia lango stovėjo knygų lentyną. Kambario sienos buvo baltos, tad jis buvo labai šviesus. Lova buvo nuostabi, galėčiau joje praleisti visą laiką.

Pasigirdo beldimas į duris. Jas atidarė Meida. Išlindo balta nosytė ir dvi ilgos kasos. Ji atnešė man pusryčius.

- Labas rytas! Su sese kartu iškepėme blynų. Mama sakė, kad labai mėgsti su braškėmis.

Kaip myliu šias mergaites. Meida buvo šešerių, tikra linksmuolė ir žaisminga mergaitė, o jos sesutė Taja jaunesnė keliais metais buvo tikras viesulas. Visada pilna energijos ir drąsos.

- Ačiū, saulyte. – pabučiavau į skruostą ir paėmiau padėklą, – Tikrai viską pačios darėte?

- Taip, taip. Mama tik prižiūrėjo. – Meida atsisėdo ant lovos krašto ir patyliukais paklausė, - Rytoj mamytes gimtadienis ir norėčiau jai padaryti tortą. Galėtum man padėti? Tik niekam nesakyk.

- Žinoma galiu. Kokį norėtum?

- Šokoladinį.

- Gerai. Nueisiu šiandien į parduotuvę nupirkti ingredientų ir kai mama išeis, pagaminsime.

Meida apkabino ir savo balta nosyte ištepė mano skruostą. Pasileido pro duris. Teko atsistoti ir jas uždaryti. Iš kur pas vaikus visada tiek energijos, net nuo pačio ryto? Dėmesį patraukė telefone esanti žinutė.

Labas, Olivija. Kaip pasiilgau tavęs. Girdėjau esi pas Justiną. Tiek daug laiko nesimatėme. Gal norėtum šiandien susitikti ,,Saulės spindulėlis" kavinėje?

Tavo sena draugė

Kotryna

Visai pamiršau, kad Kotryna atsikraustė čia gyventi prieš kelis metus. Ji buvo mano vaikystės draugė su kuria susipažinome penktoje klasėje. Prisimenu, kaip ji mane sužavėjo savo ilgomis dryžuotomis kojinėmis. Ji visados mėgo išsiskirti tarp visų.

Nusiunčiau žinutę, kad sutinku ir nuėjau mėgautis ryte atneštais pusryčiais.