Kodėl dangus mėlynas?

Kavos puodelis

Justinos namai yra miesto pakraštį, tad, kad pasiekti miestą pasiskolinau Justinos automobilį Mercedes. Apsivilkau savo mėgstamus mėlynus šortus ir užsidėjau baltą trumpą palaidinę. Plaukus susirišau į netvarkingą kuodą.

Kavinėje manęs jau laukė Kotryna. Visada pamačius ją pirmiausia pamatau šypseną jos veide. Ji pribėgo ir stipriai apkabino.

- Olivija! Kaip pasiilgau tavęs. – ji nužvelgė mane ir truputį pasijaučiau nejaukiai, - Nei trupučio nepasikeitei.

- Labas. Am, tu kaip visada atrodai nepriekaištingai.

Ji jau buvo iš anksto užsakius dvi kavos. Beliko jos sulaukti ir Kotryna pradėjo be sustojimo kalbėti:

- Pirmiausia čia buvo sunku rasti darbą. Tu juk žinai kaip mėgstu tvarką, o čia tokių žmonių reta. Teko pačiai visus pastatyti į vietą ir išmokyti juos tvarkos. Dabar dirbu ofise ir rūpinuosi šio miesto įvaizdžiu socialiniuose tinkluose. Po to sutikau vaikiną. Na jis mane sužavėjo, bet jo visas dėmesys mane užkniso. Kiekvieną dieną jausdavausi tarsi suvaržoma. Palikau jį ir praeitą savaitę vakarėlyje sutikau tikrą gražuolį. Jo vardas Matas.

Taip ji kalbėjo be sustojimo. Mano dėmesį patraukė gatvėje einančios dvi moterys, kurios veda kartu du šuniukus. Šalia jų važiavo keli vaikai su dviračiais. Padavėja atnešė kavą ir tuomet išgirdau Kotryną:

- Olivija, kodėl tyli? Papasakok, kaip tu laikaisi. Baigei jau studijas? Primink, ką tu mokinaisi?

- Aš vis dar studijuoju mediciną. Esu trečio kurso studentė.

- Rimtai? Niekad negalvojau, kad nori tapti gydytoją.

Na žinoma ji negali prisiminti. Tada dar dvyliktoje klasėje ji nustojo su manimi bendrauti, o dabar po tiek laiko prisiminė mane.

- Po mamos mirties nusprendžiau, kad noriu būti gydytoja. – pamačiau Kotrynos veide nuostaba ir liūdesį, ji ir to nežinojo, - Dabar vasarą leidžiu pas sesę ir iš tiesų čia man labai patinka.

- Užjaučiu.

- Viskas gerai.

Kelias minutes mūsų žvilgsniai nesusitiko ir jautėme nejaukią tylą. Nuskambo Kotrynos telefonas ir ji iškarto jį išjungė.

- Buvęs. Vis nepalieka. Aš nesuprantu kada jis susiprotės. – paėmė kavos puodelį ir atsigėrus uždavė klausimą, kurį mažiausiai norėjau išgirsti, - Kaip tau sekas santykiuose? Prisimenu, mokykloje taip ir neturėjai vaikino.

Ši tema man niekad nepatiko. Visados buvau nusistačius prieš vaikinus, nes jie yra kvailiai, kurie tik sukelia galvos skausmą. Na ir visados norėjau santykių, kurie būtų tikri, o ne bereikšmis žaidimas. Atsidusau ir jai tariau:

- Neturiu vaikino ir neieškau. Kai ateis metas atsiras.

- Kodėl gi taip? Žinok, šiame mieste greitai rasi kokį tai vaikiną. Daugumai patinka tokios gražios kaip tu.

Dar taip kalbėjomės pusvalandį ir prisiminiau, kad manęs laukia tortas.

- Atleisk, turiu eiti. Meidai pažadėjau padėti pagaminti tortą.

- Rytoj Justinos gimtadienis, tiesa? Ji man siūlė ateiti į vakarėlį, bet negalėsiu, nes išskrendu darbo reikalais.

Atsisveikinant Kotryna apkabino mane ir pasiūlė dar kartą susitikti, kai ji grįš po kelionės. Išeinant pamojavau jai. Ji gera draugė, bet tuomet kai mūsų nuomonės išsiskyrė dėl vaikinų, nustojome bendrauti. Buvo labai skaudu, nes ji buvo vienintelė mano draugė. Dabar sunku ją vėl įsileisti, bet gal dabar viskas bus kitaip? Tikiuosi.