✍︎ 𝐥𝐨𝐯𝐞-𝐬𝐢𝐜𝐤 𝐯𝐢𝐜𝐭𝐢𝐦 [dark psychopath] | 𝘓𝘛𝘜

𝟢𝟨.

𝘕𝘈𝘛𝘈𝘓𝘐𝘌

Tikima, kad nuo nerimo sutrikimo dažniau kenčia moterys nei vyrai.

Ir vis dėlto, stebėdama kaip susijaudinęs tėtis vaikštinėja koridoriumi, pradedu svarstyti ar nerimo sutrikimas gali būti paveldimas. Jau bene valandą sėdžiu vaikystės namuose ir, raminama šalia sėdinčios mamos bei kvočiama suirzusio tėčio, mėginu susidėlioti mintis po to, kas nutiko šiandien.

𝙓𝘼𝙉𝘿𝙀𝙍 prototipu save praminęs Zacharijus Anderis mano atmintyje penkerius metus buvo išlikęs kaip uždaras, be galo paslaptingas ir kraugeriškas vyras, tačiau pamačiusi jį įkalintą tarp keturių sienų su prilipdyta ASPD psichopatinio tipo etikete, nemelavau sakydama, kad esu pasiryžusi jam padėti.

Žinoma, švelniai tariant, buvau šokiruota jo pokyčių. Kiekvienas paciento 0629 psichologinio profilio analizės punktas buvo teisingas – jis eksesyvus manipuliatorius, pasižymi emocinio atbukimo efektu, paiso tik savęs, perdėtai reaguoja į viską taip mėgindamas kompensuoti emocijų suvokimo trūkumą.

Nežinia kodėl, tačiau man pakako to vieno pokalbio suvokti, kad kriminalistinės psichoterapijos rezidentūrą pasirinkau ne veltui. Mane nuoširdžiai domino nesuprasti, visuomenės normų nepaisantys žmonės, tačiau giliai širdyje žinojau, kad tai darau ne tik dėl troškimo suprasti pasmerktuosius – taip mėginu išpirkti skolą, kurią nesąmomingai prižadėjau.

Nesugebėjau padėti Zacharijui prieš penkis metus, todėl privalau tą padaryti dabar.

Karlas Deivisas sustoja, persibraukia žilstančius plaukus ir pasisuka į mane. Šalia sėdinti mama apglėbia mano plaštaką ir stipriai ją spusteli.

– Leisk man aiškiai viską suprasti. Bilas Harvišas pats pasiūlė Tau gydyti Zacharijų Anderį?

– Taip.

– Ir Tu sutikai?

– Neturėjau kitos išeities, tėti, – atsidūstu ir įveliu ranką į plaukus, – turiu judėti į priekį, mokytis ir tobulėti. Bilas Harvišas prižadėjo visokeriopą pagalbą ir saugumą psichoterapijos metu.

– Sužinojusi su kuo reikės dirbti, galėjai atsisakyti, – tėtis sudrimba į krėslą, prisidengia akis ir persibraukia kaktą.

Šalia sėdinti mama tik ramina mane, tikindama, kad ir ką nuspręsiu, mane palaikys.

– Galėjau, – pažvelgiu į jį kupina ryžto, – tačiau, tėti, aš neturiu kito pasirinkimo. Buvau susitikusi su dar trimis psichiatrinių ligoninių vadovais, visi jie atmetė mano kandidatūrą. Jei išties noriu baigti doktorantūros studijas ir įtvirtinti žinias, galiu tą padaryti tik su profesoriaus Harvišo pagalba.

– Kaip jis galėjo tai leisti? – Karlas Deivisas pažvelgia pro langą.

– Kaip suprasti? – suraukiu antakius, tačiau ilgai mąstęs, tėtis galiausiai tik numoja ranka ir pasisuka į mane.