✍︎ 𝐥𝐨𝐯𝐞-𝐬𝐢𝐜𝐤 𝐯𝐢𝐜𝐭𝐢𝐦 [dark psychopath] | 𝘓𝘛𝘜

𝟢𝟦.

𝘕𝘈𝘛𝘈𝘓𝘐𝘌

Po 5 metų

Baimė yra stipriausia žmogaus emocija, dėka kurios gebame kritiškai mąstyti, įvertinti susidariusią situaciją ir kaip išgalėdami ją kontroliuoti.

Mintyse tai pakartoju tris kartus ir įsikandu špilkutę tarp dantų.

Susirišu plaukus į žemą kuoduką, perbraukiu lūpas raudonu lūpdažiu ir išpučiu orą. Pirštais išsilyginu ant tamsiai melsvo sijono atsiradusias raukšleles, nusibraukiu dulkes nuo švarkelio rankovių ir linkteliu savo atvaizdui. Tarsi linkčiodama įtikinsiu save, kad esu pasiruošusi.

Aš galiu.

Šiandien, rytoj ir taip kiekvieną dieną, kol pati patikėsi, jog nebebijai pasaulio, išlemenu mintyse.

– Juk taip teigia viena iš labiausiai kvestionuojamų psichologinių dogmų, vadinama mind over matter, – paantrinu save garsiai, nors niekas nesiklauso, – tai gebėjimas panaudoti protinę galią ir įtikinti save, jog nepaisant to, kas vyksta, žmogus gali reguliuoti nevaldomą situaciją.

Pro veidrodį į mane spokso skirtingų spalvų akys, kuriose įžvelgiu, juntu ir girdžiu begalinę baimę. Mirkteliu rudąja, tada mėlynąja ir nusišypsau sau.

Jei tik jautiesi pasiruošusi, mieloji, prisimenu mamos žodžius, tartus daugybę metų, kurių galia ir padeda man nuspręsti.

Įšoku į juodus aukštakulnius, pasičiumpu juodą delninę ir nukulniuoju prie durų. Paskui save išgirstu kauksinčių nagų brūžinimą palei grindis, tad pritūpiu ir sucaksiu. Basteris prislenka iš lėto, pasitrina į mano kojas ir sumiauksi. Su amžiumi jam darosi vis sunkiau atslinkti net pavalgyti.

– Jei viskas bus gerai, užtruksiu ilgiau nei praeitą sykį, – sušnabždu į mane spoksančiam katinui.

Praeitą savaitę, kai mėginau tai padaryti, įsėdau į automobilį, užsikūriau variklį ir nuvažiavau iki pastato. Pamačiusi jo kontūrus apglėbusią vielinę tvorą ir aplink vaikštinėjančius pareigūnus, mirtinai išsigandau. Širdis nusirito į kulnus suvokus kas manęs gali laukti viduje. Nenorėjau apie tai galvoti – tiesiog apsisukau ir nurūkau viršydama leistiną greitį.

Grįžusi tris dienas neatsiliepiau į šeimos skambučius, neatsakinėjau į bičiulių žinutes ir šiukštu nekišau nosies iš ten, ką jau tris metus vadinu namais.

Nuo agarofobijos niekada nepabėgsiu – galiu tik apsimetinėti likusį gyvenimą.

Šį sykį viskas bus kitaip – šį kartą aš ne tik nuvyksiu iki ten, bet ir įeisiu į vidų, pasišnekėsiu su tėčio kolega ir gausiu kriminalistinės psichologijos praktikos vietą.

Aš galiu, sucypiu ir pasuku buto durų rankeną.

Nors širdis daužosi kaip pašėlusi, o kūną puola kortizolio audra, užsimerkiu ir iš visų jėgų mėginu nuslopinti nerimą, kol šis nevirto panikos ataka.