Black Diamond 2

1

- Zoe, paskubėk, Tomas mūsų laukia!- man darant kruvinosios Merės kokteilius, pašaukė Ana. Ji buvo vietinė padavėja, naktiniame klube. Jos dėka dirbau tam pačiam klube barmene. Praėjo ilgi ir puikūs dveji metai nuo viso to pragaro. Atrodė tarsi tai seniai sapnuotas ilgas košmaras. Tarsi ir likusieji leido man pasitraukti. Tačiau mano galios tik stiprėjo, sunkiai jas valdžiau, už gautus Joseph pinigus pasikeičiau išvaizdą, nusipirkau butą ir automobilį. Naktimis dirbau klube, dieną laiką leidau su draugais ir bėgiojau. Miego mano gyvenime neliko, tiesiog nebenoriu jo, visada esu žvali ir energinga, nors paskutinį kartą miegojau prieš metus.
- Nunešk, trečiam staliukui užsakymą ir galime važiuoti,- baigusi gaminti, nusišypsojau bičiulei.
Po darbo grįžome pas mane, persirengusios nuvažiavome į kitą klubą pasilinksminti, kur mūsų jau laukė Tomas, jis buvo mano geras draugas ir Anos vaikinas ir šio klubo savininkas.
- Sveikos, gražuolės,- pabučiaves Aną, nusišypsojo,- pasiruošusios pasilinksminti?
- Visada,- nusijuokiau.
Mums įžengus į klubą, buvau apgobta, svaiginančiai trankios muzikos ir žmonių šurmulio. Nužingsniavę VIP zonos link, dar spejome pagriebti kelis kokteilius. Po keliolikos taurių, kartu su Ana ir kitomis merginomis, šokome muzikos ritmu. Buvo gera pagaliau nesukti galvos dėl savo gyvybės, nematyti visų, negirdėti kas manyje tūno. Nors prisipažinsiu kelis kartus teko viską sapnuoti, o kai pabusdavau išpilta šalto prakaito, atrodė, kad kambaryje esu ne vieną, bet niekada nieko neįžvelgdavau. Tai viena iš priežasčių kodėl nepasigendu miego.
- Einu atsigaivinti, norit?- pasigirdo šalimais Tomo balsas.
- Ne,- atsakiusi Ana vėl nusisuko.
- Noriu.
Nusekusi paskui Tomą, dar prieš tai, nuo baro nugvelbiau kažkieno kokteilį, dar vienas privalumas, galiu gerti kiek noriu, niekada nesijaučiu girta. Pasisukusi į bičiulį, ruošiausi eiti toliau, bet kitame salės gale išvydau jį... akys susitelkusios ties manimi, tokios pačios bejausmės. Tai tikrai buvo Semas, bet kaip jis mane rado? Nejau tiesa išaiškėjo, po tiek metų?
Jau ruošiausi eiti jo link, bet jis dingo minioje. Tad nebekreipdama dėmesio nusekiau paskui Tomą į lauką, pro galinį išėjimą.
- Kas nutiko?- mums užsidegus cigaretes, pasidomėjo vaikinas, - atrodai tarsi vaiduoklį pamačiusi.
- Ai pasivaideno, turbūt per daug iš geriau.
- Nepasakyčiau, atrodai visiškai blaivi,- nusijuokė vaikinas.
- Patikėk, taip nesijaučiu,- išpūtusi nuodų dūmą, pamelavau,- tai gal pagaliau pasakysi, kaip toks jaunas, pasipūtęs mergišius susikūkavo su mano geriausia drauge?
- Oi, kad aš tik žinočiau,- nusijuokė,- iš pradžių patikai tu, bet sutikęs ją, supratau jog tai ta vienintelė.
- Mane?- sutrikau,- ir kaip to nepastebėjau?
- Per savo darbus ir tikslus nieko nematau,- pasmerkė akį jis.
- Pavyzdžiui?- vikriai užšokusi ant uždaryto konteinerio ir atsisėdusi, pasmalsavau.
- Na pavyzdžiui tu patinki Dilanui.
- Kam? Kaimynui? Jis man per jaunas,- nusijuokiau.
- Tarkim...
- Darosi vėsoka, eime?- nušokusi, pasidomėjau.

Linksmybės tęsėsi iki paryčių, pagaliau gulėdama savo lovoje, vis iš galvos neišėjo klausimas, ar tikrai galėjau matyti Semą, čia ? Jei taip, tai kaip jis mane rado ir kodėl? Nejau kažkas nutiko, jog Keili su Joseph nusprendė pasakyti tiesą?
Mano mintis nutraukė netikėtas durų skambutis, pažvelgusi į laikrodį, kuris rodė vos 6val ryto, tingiai atsistojau ir nuėjau jų atidaryti.
- Dilanai?- pravėrusi duris išvydau, šviesiaplaukį,- ką čia veiki?
- Vakar vėlai grįžai, tai po savo rytinio bėgiojimo nusprendžiau pasiūlyti kavos.
- Am... Gal vėliau?- šyptelėjau,- noriu nusiprausti.
- Tuomet kitą dieną, išvykstu pas tėvus kuriam laikui, iki- pasikasęs pakaušį, nusišypsojo ir nuėjo. Atsisveikinusi jam pavijui, paskui save užtrenkiau duris. Atsipraususi, susiruošusi naujai dienai, pasidariau kavos. Atsisėdusi balkone, gurkšnojau jau truputį pravėsusios kavos, kuomet paskambino Ana. Nusprendusios susitikti parduotuvėje, baigiau gerti kavą, čiupau reikiamus daiktus ir išvykau parduotuvės link, kur jau turėjo laukti bičiulė.
- Labas,- priėjusi apkabinau ją.
- Sveika, tu tikiuosi nieko prieš, kad prie mūsų prisijungs Tomas su savo naujuoju draugu?
- Kodėl turėčiau, būti prieš ?- nusijuokiau,- iš kur jis?
- Neklausiau, bet labai simpatiškas. Beje amerikietis, gyvena čia tik savaitę, pamaniau gal tarp jūsų atsiras bendros kalbos? Gal jau laikas ir tau atverti kažkam širdį?
- Kai bus laikas tada tikrai žinosiu, o dabar dar ne,- žingsniuojant šalia jos, šyptelėjau.
- Štai ir jie!
Anai kažkam pamojus, vis dar besijuokianti lėtai apsigręžiau ir sustingau. Per nugarą nubėgo milijonas nemalonių šiurpuliukų. Šalia Tomo ėjo, savimi pasitikintis, tvirto sudėjimo Semas, jo žvilgsnis tiesiog kiaurai skruode mano kūną. Jam priėjus, greitai sutelkiau dėmesį tik ties Tomų:
- Sveikas.
- Sveika, susipažink čia Semas, Semai čia Zoe, mergina apie kurią tau kaip tik neseniai pasakojau.
- Labas, Zoe,- jam ištarus mano vardą, staigiai pažvelgiau į jį, o jis į mane.
- Kodėl tu čia?- pakankamai garsiai pasidomėjau.
- Pala judu pažįstami?- sutriko šalia stovintys draugai.
- Čia mano buvęs, apie kurį jums pasakojau.
Po nejaukios ilgos tylos ir vienas kito akymaus žvilgsnio, galiausiai nusprendėme nueiti išgerti visi kavos. Kavinėje praleidome geras pora valandų, bet neperpratau Semo ketinimų. Jis jiems pasakojo, kaip mudu draugavome, visokių kitokių nebūtų dalykų, o aš tik klausiau jo ir bandžiau suvokti viską. Vėl pradėjo grįžti visi nesaugumo jausmai, kaip Filadelfijoje, nuo ko ir pabėgau, bent jau maniau pabėgusi, pasirodo labai klydau.
Kadangi Anai ir Tomui atsirado netikėtų reikalų, namo teko grįžti su Semu. Tad abu tylėdami vykdome namų link.
- Kaip mane radai?- galiausiai nutraukiau tylą,- juk mes kruoščiai viską paslėpeme.
- Ar tai svarbu?- nusijuokė jis,- svarbiausia radau.
- Man svarbu, tu griauni viską,- surikusi suspaudžiau vairą,- ko tu nori?!
- Tarkim man buvo gerai sumokėta, tave surasti.
- Ką? Kaip tai....
Staiga viskas aptemo, girdėjau dar padangų cypima ir daugiau nieko, mirtina tamsa ir tyla.

Atsipeikėjau skaudančia galva, aklinoje tamsoje. Gulėjau ant kažkokio, kiek supratau, čiužinio, tik akims apsipratus netoliese pamačiau vos vos mirgančia nedidelė šviesa, kuri švietė taip blausi, kad ji nelabai padėjo. Pabandžiusi pajudėti, suvokiau, kad mano vien mano ranką prie kažko buvo pririšta, laisvąją ranka palietusi skaudančia galvos vietą, pamačiau jog esu visa kruvina, bet žaizdos kaip visad nebebuvo. Tik po kiek laiko prie savo kojų pamačiau maišelį su krauju. Sutrikusi, vėl apsidairiau bandžiau suvokti kur esu. Kodėl čia padėtas kraujo maišelis?
Netikėtai patalpos, sunkios, geležinės durys prasivėrė, pro jas įžengė... Mama?
- Sofi?- sutrikau,- kur aš?
- Ir man tave smagu, pagaliau išvysti,- priėjusi, nusišypsojo,- pagaliau tave radau.
- Kur aš? Kodėl čia tas kraujas?
- Tau, brangi dukrelė, turi atsigauti. Miegojai visas tris paras.
- Man... Miegojau...? Bet aš nemiegu... Nejau Semas mane...- vis mikčiojau.
- ...hibride,- užbaige ji mano žodžius,- ne.
- Kur jis?
- Negyvas,- trukčiojusi pečiais, atsistojo,- prašiau jo valdyti save, bet nesugebėjo, tad teko jį pamokyti, deja nutiko kaip nutiko.
- Kalė!!!- surikusi bandžiau ją pasiekti, net pati nesuvokiau, kad manyje slypi tiek pykčio,- per tave jis tapo toks!
- Ak, mieloji, kokia tu vis dėl to akla ir naivi,- nusijuokusi, nuėjo durų link,- pasistiprink, jei nenori mirti, ai beje turime tau dovanų.
Jai ištarus tuos žodžius, keli vyrai šalia manęs, įmetė leisgyvį Joseph. Aiktelėjusi kiek galėjau nušliaužiau šalia jo. Jis merdėjo akyse, jam reikėjo kraujo.
- Joseph,- pasilenkus sušnabždėjau. Dabar supratau kaip praeitis rado mane. Jie kankino jį, kol šis pasakė . Atsirėmusi į vėsia, mūrinė siena, žvelgiau į tą nelemtą kraujo maišelį.
- Zoe, - netrukus pasigirdo silpnas Joseph balsas, privertęs mane vėl pažvelgti į jį.
- Taip?
- Nesugebėjau tavęs apsaugoti, atleisk.
- Tylek, imk,- greitai atkišusi jam savo ranką Paliepiai,- gerk.
- Ką? Ne,- nevikriai atsitraukęs, susirauke,- negersiu tavo kraujo.
- Privalai, be tavęs mudu žuvę.
- Kodėl nusidažei plaukus, gi liepiau leisti pinigus svarbiems tikslams,- nukreipė tema jis.
- Dabar per prasta esu, tavo aukų sarašui,- pavarčiau akis,- beje kur mes?
- Vis dar Londone, tik kažkur giliai miškuose. Gerk pati tą kraują, kitaip mirsi.
Nustebusi žvelgiau į vaikiną, nejau jis jaudinasi dėl manęs? Juk dar prieš kelerius metus norėjo pats nužudyti.
Mano mintis nutraukė, skausmo pilna jo aimana. Tik dabar pamačiau jo marškinius, kruvinus. Staigiai juos suplėšiusi, išvydau gan gilią pjautine žaizda. Palietusi pirštų galiukais, žaizdos kraštus, susiraukiau:
- Kodėl tu negyji?
- Nes žaizda padaryta su sidabru, o dabar esu per silpnas gyti.
- Gerk,- čiupusi, nuo grindų maišelį, praplėšiau jį ir greitai pradėjau jam prie lūpų,- negalvok, kad leisiu mirtį, turi ištraukti mus iš čia.
Kol jis sotinosi, aš bandžiau ištrukti, bet kaip ir buvo galima tikėtis, antrankiai buvo stipresni už mane. Pasijutusi silpnai atsiguliau ant čiužinio ir netrukus akyse ėmė lietis vaizdas, o akys merktis. Dar spejau išvysti, kaip Joseph godžiai maitinasi ir pasitenkinimo kupinas jo ryškiai raudonas akis.

Joseph

Numetęs jau tuščia, plastmasės gabalą, lengviau atsikviepiau. Jaučiausi kur kas geriau. Pažvelgęs į šalimais esančią mergina, išvydau, kaip ji ramei miega. Šiek tik prisiartines prie jos, nuėmiau antrankius, pažvelgęs vėl į merginą, pirštų galiukais nubraukiau, nuo jos veido, kelias užkritusias plaukų sruogas.
Per šiuos pora metų, turiu prisipažinti pakeičiau apie ją savo nuomonę. Dėja, bet netesejau jai duoto pažado, negrižti. Vos ne kas savaitę grįždavau ir kaip vaikystei buvau jos šešėlyje, saugojau ją, stebėjau, net gi paslapčia troškau vėl prieiti, paerzinti, pasikalbėti, paliesti. Bet supratau, kad ji iš tiesų nori būti žmogumi, visa šį laiką jos akyse mačiau laimę, saugumo jausmą, net miegodama atrodė tokia laiminga, trapi, rami. Netesėjau jai duoto pažado, nesugebėjau, be jos būti, gal tai įprotis, o gal kažkas daugiau, nežinau.
Šioje velnio skylei, išbuvome turbūt savaitę, karts nuo karto ateidavo apsauginiai, mums atnešti kraujo ir vėl išeidavo. Zoe su diena darėsi blogiau, ji nieko negėrė ir nevalgė, lyso, vis mažiau kalbėjo, tik buku žvilgsniu žvelgė į duris, tarsi kažko laukdama.
- Zoe,- prabilau,- girdėjai ką sakiau?
- Ką? Ne, atleisk,- lėtai atsisuko.
- Turiu planą kaip iš čia pabėgti, bet turėsi manimi pasitikėti.
- Tavimi?- nusijuokė,- labai tuom abejoju.
- Tiesiog paslėpk ši maišeli, nežinia kiek laiko teks eiti, kol kažką rasim.