Black Diamond 2

2

Buku žvilgsniu stebėjau, kaip Joseph akimirksiu atsistoja prie durų. Kelis kartus padaužes duris, atsistoja, šešėlio kampe. Durims prasivėrus, pro jas įžengė du aukšti apsauginiai. Pastebėję, kad šalia manęs nebėra vaikino, vienas iš jų, puolė mane smaugti.
- Kur jis, kalė!!!- rėkė, kitas.
- Už... Už...- vos gaudydama orą, bandžiau pasakyti, o ranka vis mėginau apčiuoti, nulaužtus antrankius.
- Ei!- staiga rėkentysis gulėjo prie Joseph kojų negyvas. O kitas išsprogusiomis akimis, žvelgė į mane. Tik pajutusi, kaip kažkas šiltas varva ant mano veido, pamačiau, kad jo kakle susmiges antrankio gabalas. Jas sugniubus ant manęs, gulėjau prispausta ir bandydama suvokti, kaip tai įvyko. Joseph pribėgęs numetė vyro kūną nuo manęs, lėtai atsistojusi, vis žvelgiau į negyvelį, gulintį prie mudviejų kojų.
- Jis buvo žmogus. Aš jį nužudžiau,- tyliai vis kartojau tuos žodžius, aš nužudžiau žmogų.
- Zoe!- suėmes mano veidą abiem rankomis ir atsukęs į save, suriko vaikinas,- turime eiti, dabar.
Bėgome vingiuotais kolirodiais , stengiausi per ašaras vis nesugniubti ir neatsilikti, kol jis tuo tarpu, žudė visus kas mėgino mus sulaikyti. Jutau kaip dreba visas kūnas, kaip sūrios ašaros skalauja mano veidą. Šokas ir baimė, kas bus toliau, neapleido manęs.
Pagaliau pasiekę kažkieno juoda džipą, paskubomis išvažiavome. Mačiau kaip Joseph susikaupęs vairuoja, vis įtemptai apie kažką mąsto, vairas, tarp jo rankų, atrodė tuoj tuoj suluš į milijonus gabalėlių.
-Laimei nesutikom tavo mamos,- prabilo jis,- žinau kur esame, turime paskubėti.
- Aš nužudžiau jį,- nusisukusi sumurmėjau.
- Užtilk! Tai buvo savigyna, supratau?!- suriko, priversdamas mane kruptelėti,- turime grįžti, Filadelfija, tavo tėvas žinos ką daryti.
- Ne! Negalime! Ten gali būti ji, važiuojame pas mane.
- Gerai,- atsiduses, pagaliau išvažiavo į pagrindinį kelią, Londono link.
Žvelgiau pro savo buto langą į judantį miestą ir vis svarsčiau, kas manęs laukia? Ar sugebėsiu tai kontroliuoti? Tačiau negalėjau suprasti, ką tarp visų jų veikė žmogus. Joseph tuo metu, kitam kambary kalbėjo mobiliuoju. Mano mintis išblaškė durų skambutis. Staigiai apsisukusi pažvelgiau į atėjusį vaikiną:
- Ką pakvietei?
- Marką su Kajumi,- pavartes akis nuėjo jų atidaryti. Greitai pribėgusi prie jo, net nesuvokiau kaip taip greitai pribėgau, užstojau jam duris.
- Kajum? Jis motinos pusei, ko tu sieki?!
- Nusiramink tu pagaliau,- piktai atkirtęs, švelniai stumtelėjo mane, nuo durų. Joms prasivėrus išvydau sunerimusį Marką. Šokusi jam į glėbį, tvirtai apkabinau. Šis glostydamas man nugarą sunkiai atsiduso.
- Ak, kvailute, reikėjo palikti viską kaip buvo.
- Turėjau proga ir ja pasinaudojau. Turėjau pamėginti.
- Reikėjo likti ir savo noru viską padaryti, pabėgai ir ar toli? Ar ilgam?- įėjes paskui, Marką, nusijuokė Kajus, paskui save užtrenkdamas duris. Staigiai atsisukusi į jį, pažvelgiau tiesiai jam į akis, o šis kaip visada besišypsodamas žvelge į mane.
- Ko tau čia?
- Nurimk, mes čia tam, kad tau padėtume,- vėl apkabino Markas. Sutrikusi pažvelgiau į jį, nejau jis vis dar kažką jaučia man?
- Pasitrauk,- šaltai sumurmėjusi, nužingsniavau virtuvės link,- tai koks jūsų tas planas? Jei jau čia atsibeldėt turit turėti planą.
- Pirmiausia grįžkime į Filadelfija, kur tave paslėpsime,- prabilo Kajus,- mama taip elgiamasis kažko siekia ir turime išsiaikinti ko. Ne atsitiktinai ten buvo žmogus.
- Jie vis kartojo, kad išgerčiau kraujo, vis nešė jį man. Nesuprantu, kodėl?- trumpai žvilgtelėjusi į juos, atsikandau katik susitepto sumuštinio. Jo skonis buvo toks šlykštus, kad teko iškarto viską išspjauti,- Fe sugedo.
Išmetusi viską, ruošiausi vėl prabilti, bet pradėjo trūkti oro, tarsi kažkas mane smaugtų. Pro akis ėme bėgti visi prisiminimai, net tie kurių negalėjau prisiminti, buvau tam per maža. Bet vos ne visur mačiau Joseph. Jis tarsi mano šešėlis visur buvo kartu. Netikėtai viskas dingo, taip pat kaip atsirado, susmukusi ant grindų pasirėmiau rankomis į jas, gerklę džiuvo , laužė kaulus, liejosi vaizdas. Atrodė negėriau vandens ištisas savaites, gal net metus. Žinojau kas tai, bet neleidau sau pripažinti tiesos, žinojau ko man reikia, bet protas neleido pasiduoti. Girdėjau balsus netoliese, jutau kaip kažkas mane Puerto, tačiau visa tai atrodė taip toli. Virtau tuom kas lemta. Tai gal mano likimas, tapti tuom kuo visi nori? Mirtinu ginklu?
- Nuo likimo nepabėgsi,- nejučia iš mano lūpų išsprūdo žodžiai.
- Ne ne ne!!! Zoe, tu ne tokia, kovok!!!- jau aiškiai girdėjau Marko balsą. Jis vis nesiliovė manęs purtęs, kas šiuo metu mane labai erzino.
- Man reikia to, - vėl sušnabždėjau.
- Ne! Kovok, Zoe, po velnių!
- Patrauk, savo purvinas rankas nuo manęs!- surikusi, staigiai atsistojau. Joseph su Kajumi sutrike žvelgė į mane, po to į Marką. Kuris bandė atsistoti, kitame virtuvės gale. Nei pati nesuvokiau kokia pas mane slypi galia. Staiga užuodžiau, kažkur kitur, šilto, saldaus, šviežio kraujo kvapą. Giliai įkvėpusi užsimerkiau, o kai atsimerkiau jau mačiau smulkute kambarine, renkančia kruvinas stiklo šukes. Tai kas man kažkada atrodė pasišlykštėtina, dabar taip viliojo. Beprotiškai troškau, kad liautųsi laužę kaulus, bet kažkas viduje mane laikė, kartojo jog aš ne tokia. Turiu prisiminti kas esu. Tik po kažkurio laiko atpažinau Keili balsą, savo galvoje. Tai ji mane laikė, skverbėsi į mano mintis. Bet kaip?

Joseph

Atsipeikėjęs iš nemenko šoko suvokiau, kad Zoe nebėra. Apsidairiau, vildamasis ją rasti, bet jos nebebuvo.
- Kur ji?- susurzgiau,- ji savęs nekontroliuoja.
- Nežinau, prieš akimirka buvo čia,- susiraukė Kajus,- turime rasti, kol ne per vėlu.
Giliai įkvėpiau, norėdamas nusiraminti, netoliese užuodžiau šviežų kraują. Bijodamas blogiausio, nuskubėjau, ton pusėn. Radau merginą sustingusia  balkone, žvelgiančia į už lango esančia kambarine, kuri kruvinomis rankomis rinko stalinio šviestuvo, stiklo šukes. Bandžiau prisiartinti prie merginos, bet mane sulaikė jos ištarti žodžiai:
- Keili, man taip skauda. Noriu kad liautųsi.
Sutrikęs bandžiau suvokti, nejau ji telepatiškai kalbasi su mano seserimi? Bet kaip tai įmanoma?
- Nešdinkis iš mano galvos!- staigiai užsiėmusi už galvos, šaukė Zoe,- gal tokia ir turiu būti? Bėgau nuo to kiek galėjau ir pažiūrėk kas iš to išėjo. Tapau žudikė.
Mergina lėtai atsistojusi, apsigręžė į mane, tuomet be žodžių, tik lūpomis ištarusi ,,Atleisk,, ir vėl dingo iš mano akiračio.
- Zoe!!- pribėgęs prie turėklų surikau. Bet jos nebebuvo,- aš tave surasiu, Zoe. Ir mudu tai išspresime.