Black Diamond 2

3

Bėgau man nepažystamomis gatvėmis, bandydama susivokti kaip save kontroliuoti, kas su manimi dedasi? Keili pažadėjo telepatijos būdu man padėti, tad kol kas apie mano buvimo vietą žinos tik ji. Pakeliui iš ligoninės nugvelbusi kelis maišelius kraujo, pasukau miško tankmės link. Atsidūrusi miško glūdumoje, šiek tiek sulėtinau žingsnius, jau temo, tad sunku buvo įžiūrėti kažką aplink. Nusprendusi susirasti, kur pernakvoti, vėl paspartinau žingsnius. Pasiekusi turbūt seniai negyvenamą, apšiuriusia trobelė, išlaužiau duris. Visur buvo tamsu, mano uoslę pasiekė tik pelėsio kvapas, akims apsipratus suradau židinį, o šalia jo, jau gerokai išdžiuvusias malkas, užsikurusi jį ir apsivilkusi kažkieno seniai nenešiota megztinį, pasidariau arbatos. Išėjusi į lauką giliai atsidusau, tai bus puikus prieglobstis man, kol išsiaiškinsiu viską kas manyje tūno ir išmoksiu tai valdyti. Staiga per kūną perėjo nežmoniškas skausmas, o dūštančio puodelio ir išsiliejusios arbatos garsas pasiekė mano ausis. Parkritusi ant žemės pamačiau kaip mano nagai ilgėja ir smailėja, atrodė, kad mano kaulus laužo į smulkius gabaliukus, o ant manęs pila verdantį vandenį. Surikusi pažvelgiau į dangų, pilnatis. Vėl susirietusi išgirdau plyštanšiu rūbų traškėjimą, o tada tamas.

Tamsa, visur tamsa, tik jutau kaip mano kūną skalauja lediniai vandens lašai. Tolumoje girdėjau paukščių čiulbėjimą, ant šakeliu, voratinklius sukanti vorą. Sunkiai prasimerkusi, lėtai apsidairiau. Gulėjau miško viduryje, visa nuoga, ant minkštos samanos paklodės. Lėtai ir sunkiai atsistojusi, vėl įsiklausiau, kažkur elnias valgė drėgną žolė, lietaus lašai skalavo medžių lapus, tolimoje užė automobiliai. Dar kartą pasitraukusi, patraukiau ten kur vedė širdis ir netrukus vėl atsidūriau prie savo trobelės. Ryto šviesoje ji atrodė kur kas jaukiau, ant slenksčio mėtesi mano rūbų skiautės ir sudužusio puodelio šukės. Viską surinkusi įėjau į vidų. Susiradusi tinkamus rūbus, greitai apsirengiau. Mano akį patraukė kraujo maišeliai, gulintys ant svetainės stalo, burna akimirksiu pasidarė sausa, apsilaižiusi lūpas, lėtai pakėliau vieną iš jų. Vis dar dvejodama ir šlykštėdamasi praplėšiau jį. Bet burna darėsi tokia sausa, o skrandžio skausmas nepakeliamas, tad skubiai viską išgėriau. Akimirksiu pasijutusi kur kas tvirtesnė nusprendžiau prisirinkti nakčiai malkų ir pasitreniruoti.

Praėjo ilgos ir darbingos kelios dienos. Kraujo maišeliai akimirksiu baigėsi, tad maitinausi elniais, nebuvo toks skanus, bet užteko palaikyti gyvybę. Savo vilkolakes transformacijas jau subebėjau valdyti, vizijos taip pat bent kuriam laikui dingo. Kasdiena treniravausi su akmenimis ir medžiais. Nei pati nesuvokiau kokia dabar esu stipri. Keili kas dieną susisiekdavo su manimi, buvau jai dėkinga, kitaip būčiau pradėjusi kalbėtis su savimi.
Kaip kas rytą medžiojau elnią, kuomet netoliese išgirdau vyriškus balsus. Staigiai užšokusi kuo aukščiau, ant medžių šakų, kad galėčiau stebėti atėjūnus, tačiau jie manęs nepamatytų. Neilgai trukus, link trobelės, išvydau einančius Joseph su Marku. Iš susierzinimo suurzgusi nusprendžiau pastoti jiems kelią, negaliu leisti rasti jiems savo gyvenamos vietos. Vikriai nušokusi, taip pastodama jiems kelią, mačiau kaip jie išsigando, kas mane nustebino.
- Ką jūs čia veikiate?
- Ieškojome tavęs,- lėtai artėjo Markas,- tavo tėvas nerimauja, kaip ir mes.
- Man viskas gerai,- šaltai atkirtusi, atsitraukiau saugiu atstumu, pasiruošusi sprukti,- turite eiti iš čia.
- Be tavęs niekur neisim,- įsiterpė Joseph,- mes galime tai padėti.
- Puikiai tvarkausi viena,- nusijuokiau. Pastebėjusi, kad Markas bando prieiti suurzgiau,- tik pabandyk paliesti mane, sulaužysiu rankas, Markai.
- Kodėl tu taip elgiesi su manimi?- vis neatstojo jis.
- Nes tu nesupranti, nenoriu jog mane liestum. Tu man draugas, daugiau nieko,- šaltai atkirtusi, patraukiau trobelės link, vis vien jie neatstos, per daug juos gerai žinau, tai tegu žino kur esu.
- Aš jaudinosi dėl tavęs, Zoe,- pasivijo mane Markas.
- Man viskas gerai,- pradžioje nesuvokiau kas kaip, o dabar jaučiuosi kaip niekad gerai.
- Kuo tu maitiniesi? Kiek dar bus aukų?- piktinosi jis, užstodamas jis, jutau kaip jiedu bando mane apsupti. Jutau Joseph šiltą alsavima, į mano plaukus.
- Elniais, nežudau žmonių, pirmą dieną geriau jų kraują, bet nugvelbiau iš ligoninės kraujo maišeliu, o dabar puikiai užtenka ir elnio. Kaip tik sutrugdet medžioklę.
Staiga netoliese išgirdau kelių elnių žingsnius, šyptelėjusi Markui, taigiai pasileidau elnių link. Vikriai peršokusi visas kliūtis, jau klupėjau prie pargriauto elnio, uždėjusi delną ant jo žandikaulio mintimis atsiprašiau ir prašiau nurimti, jis akimirksiu liovėsi spardesis. Pakėlusi akis į mane stebinčius vaikinus padariau ką reikia.
- Kaip tu sugebi susivaldyti?- mums jau artėjant prie trobelės stebėjosi Markas,- tu jauna, visi tokiu metu nevaldo savęs.
- Keili padėjo,- prasitarusi, pažvelgiau į Joseph, - ji visą laiką padėjo man, bendravo su manimi. Jos dėka esu tokia kokia esu dabar. Klausykit, aš dar turiu pabūti čia, jūs grįžkit, praneškit visiems, kad esu saugi ir valdau situacija. Ryt vėl pilnatis, jums nederėtų čia būti. Tai pavojinga.
- Tu jau turėjai transformacija?- man darant duris pasidomėjo Joseph.
- Kelias, bet jau sugebu jas valdyti,- primetusi į židinį malkų šyptelėjau.
- Aš turiu grįžti, tavo tėvas jaudinasi,- vis dar tarpdury stovintis Markas, pasikasė pakaušį.
- Aš liksiu,- sumurmėjo Joseph,- stebėsiu ją.
- Man nereikia auklės,- pavarčiusi akis nusirengiau likdamas tik po maike ir šortais, kad transformacijos metu nesuplešyčiau visų rūbų.
Po ilgų derybų, galiausiai Markas išėjo, palikdamas mudu su Joseph dviese. Jis išsitraukes pora kraujo maišelių supyle viską į puodelius. Jam ištiesus vieną man, kurį laiką dvejojau, bet galiausiai paėmiau. Nusprendė išeiti į terasą, abu įsipatoginome sau patogiose vietose. Jis ant krėslo, o aš palaikydama saugų atstumą ant turėklų. Džiaugiausi, kad nebesu viena, bet juo nepasitikėjau, vis dėl to jis visą savo gyvenimą troško mano mirties.
- Kaip jautiesi?- po ilgos tylos prabilo jis. Nusisukusi nuo milžiniško, ryškaus pilno mėnulio į vaikiną šyptelėjau.
- Geriau nei tikėjausi. Skausmas nepakeliamas, miego neliko, bet esu kur kas stipresnė ir savimi pasitikinti.
- Keili žino kur tu?
- Taip, ji surado šią vietą.
- Kodėl man nepasakėt? Aš visas šias dienas kol tavęs ieškojom, klausiau jos, buvau tikras, kad ji žino, girdėjau jūsų pokalbį tą dieną balkone.
- Gal dėl to, kad jūs visi norit mane nužudyti, o ne padėti,- pavarčiusi akis, baigiau gerti, puodelyje buvusį skystį. Jis padėjęs puodelį, lėtai priartėjo prie manęs, greitai atsistojusi, įsitempiau.
- Ar tu tuom tikra?- palikęs tarp mūsų vos kelių milimetrų atstumą, tyliai sušnibždėjo,- aš prisiekia tave apsaugoti, mažoji velniūkšte. Ta ir ketinu daryti, kol mirsiu.
- Manęs nebereikia saugoti,- taip pat sušnibždėjusi, nusisukau. Jis švelnei suėmes mano smakrą, privertė vėl pažvelgti į jį,- Joseph, pasitrauk.
- Niekada,- jam tai ištarus pajutau jo šiltas lūpas ant manųjų, per kūną nuėjo milijonai malonių šiurpuliukų, tarsi maloni elektra būtų nutrenkusi mane. Lėtai apsivijusi jo kaklą, prisitraukiau jį arčiau, o jo rankos ėmė keliauti namo kūnų. Staiga pajutusi kaip mane ima pilti karštis, o rankų nagai ilgėti, nubloškiau jį kuo toliau nuo savęs.
- Nesiartink!- su skausmo dejone surikau. Parkritusi ant žemes užsimerkiau.
- Zoe?- išgirdusi šalia savęs Joseph balsą, prisiverčiau pakelti akis į jį. Jis klupėjo visai šalia manęs, bijojau jį sužeisti, tad kritusi ant nugaros pasitraukiau kiek toliau nuo jo.
- Traukis, nenoriu sužeisti,- vėl surėkusi iš skausmo, sumurmėjau. Jau kuomet maniau, kad man nepavyks to suvaldyti, netikėtai viskas liovėsi. Atsistojusi, lango atspindyje dar spejau išvysti pranykstančias ryškiai geltonas akis. Dar kelias akimirkas taip save stebėjusi pažvelgiau į vis dar klupanti vaikiną.
- Tu iš proto išsikraustei?!- rėkiau,- galėjai mirti.
- Nebūtum to padariusi, tu ne žudikė,- atsistojęs, vėl ėme artėti.
- Nesiartink,- sumurmėjusi patraukiau trobelės įėjimo link. Bet buvau grubiai sugauta jo ir priremta prie sienos.
- Pasakyk, kad tu to nepajutai?- žvelgdamas man į akis, urzgė jis,- pasakyk, kad nepajutai tos kibirkšties tarp mudviejų?!
- Pajutau! Patenkintas?- atkirtau,- tai klaida, tavo šeima pasitaikius progai mane nudės, kaip ir tu!
- Nejau tikrai manai, kad to noriu? Galėjau tą padaryti dar labai seniai,- pavartes akis kiek atleido mano rankas, kurias visą laiką laikė prispaudes, man virš galvos.
- Nežinau kuo galiu pasitikėti, Joseph. Ir tu tikrai nesi pirmųjų sąraše.
- Leisk tau įrodyti, kad esu tavo pusei,- suglaudes mūsų kaktas, atsiduso jis,- aš netesėjau tau duoto pažado, Zoe. Atleisk man.
- Ką?- sutrikau.
- Nesugebėjau tau išvykus palikti tave, visur buvau kartu net kai miegojai.
- Žinau,- atsidususi, šyptelejau,- per transformacija viską mačiau net to ko negalėjau matyti. Tu visada buvai šalia manęs, o aš to net nepastebėjau.
- Gerai moku slėptis, - nusijuokė jis, kas privertė nusijuokti ir mane. Sugrižus į trobelė Joseph parnešė dar malkų, o aš, kad ir nemiegosim paklojau mums lovas, bent pailsėsim. Bet jau kylant saulei pajutau kaip mano lovą įdumba, o jo tvirtos rankos apsiveja mano juosmenį. Šyptelėjusi nieko nesakiau, tiesiog mėgavausi akimirka. Visas pyktis jam, visa baimė tarsi išgaravo, tiesiog mėgavausi jaukumu, jo švelnumu ir tarp mūsų vyraujančią jaukią atmosferą.