Black Diamond 2

4

Sedėjau su Joseph jo automobilyje vykdama namo. Po ilgų, varginančių kelių savaičių galiausiai jam pavyko įkalbėti mane grįžti namo. Visai netroško grįžti ten, kur viskas ir prasidėjo. Išvysti žmones kuriuos stengiausi pamiršti. Dar sustojus susirinkti iš mano buto daiktus, galiausiai jau sedėjome lėktuve. Pirmą sykį jaučiausi ne savo vietoje, visi mane supantys žmones man atrodė tokie svetimi, nesuprantamos būtybės.
Vos mūsų lektuvui nusileidus, mus pasitiko Carolina su Keili. Jos beperstojo kalbėjo, kaip pasiilgo manęs, kaip man tinka trumpi iki kaklo plaukai, kaip manęs jiems čia trūko. O aš tik tylėdama žvelgiau pro automobilio langą. Pastebėjusi, miesto gatvėmis einančius savo buvusius bičiulius, atrodo pamiršau kaip kviepuoti. Liusi atrodė tokia laiminga, kokią seniai mačiau, o Džeisonas jau laikė kažkokios merginos ranką. Jiedu tikrai mielai atrodė kartu. Pajutusi vairuojančio Joseph plaštaka ant savo kelio, prisiverčiau pažvelgti į jį.
- Viskas gerai?
- Taip,- šyptelėjau,- tiesiog prisiminimai plūstelėjo.
- Pala pala, ko mes nežinome?- pamačiusi mūsų sunarintas rankas, Carolina, prabilo.
- Nieko, ką reikia žinoti,- atkirtusi, vėl nusisukau į langą.
- Judu kartu?- toliau neatlyžo mergina.
Abu kartu su Joseph susižvalge nieko neatsakėme. Pagaliau automobiliui sustojus prie mano namų, greitai išlipau, o likusieji paskui mane. Pasitvarkiusi savo balta palaidinę nužingsniavau įėjimo link. Vos įėjome mus pasitiko mirtina tyla, namie jau darėsi tamsu, mat lauke taip pat temo.
- Visi tavęs laukia terasoje,- priėjusi Carolina, apkabino per pečius,- pasiruošusi?
- Taip.
Mums žingsniuojant terasos link, jutau kaip linksta kojos, kaip kraujas tvinkčioja mano venose. Vaizdiniai būnant šiame name, tiesiog plaukė man pro akis, tarsi viskas būtų buvę vakar, o praėjo keleri metai.
Vos įėjome į terasą, į mane susmigo kaip peilei visų žvilgsniai. Nustebau čia netgi buvo Joseph tėvai, be Kajaus, Marko ir mano tėvo. Motinos nesimatė, turbūt kaip bailė po visko pabėgo, vėl.
- Mieloji,- atsistojęs, prabilo tėvas,- gera pagaliau tave matyti, gyvą ir sveiką.
- Man taip pat,- šaltai ir formaliai atsakiau.
- Atrodai pasikeitus,- prabilo Joseph motina.
- Dėl visų aplinkybių... Ne savo noru teko keistis.
- Markas pasakojo, kad puikiai valdai save, labai džiaugiuosi,- priartėjo tėvas. Akimirka maniau, kad apkabins mane, bet to nepadarė.
- Kur motina?
- Aš čia,- išgirdusi už savęs jos balsą, staigiai apsisukau. Ji stovėjo kaip visada vilkėdama elegantišką kostiumėlį, o rankose laikė stiklinias su gėrimais. Sugniaužusi kumščius pilnai atsisukau į ją.
- Po visko drįsti čia rodytis?
- Padariau kas buvo būtina,- praėjusi pro mane padėjo padėklą su stiklinėmis ant stalo,- beto aš tavo motina, žinau kas mano vaikui geriausia.
- Tavo vaikui?!- surikusi, sviedžiau ją ant žolės. Visi staigiai atsistoję, užstojo ją, išskyrus Joseph. Jis vis dar stovėjo greta manęs.
- Nusiramink, vaikeli,- prabilo tėvas,- jei to nebūtų padarius, tavo senelis būtų tave nužudęs. Jis buvo čia, ieškojo tavęs.
- Ah, kokia buvau naivi tikėdama tavimi,- pažvelgiau į Joseph,- tai sakai nežinojai? O pasirodo viskas buvo jūsų planas.
- Prisipažįstu žinojau, bet prieštaravau tam, mačiau kokia tu ten dabar esi laimingas, dėl to jie mane ir sučiupo, kad netrugdyčiau,- priartėjęs, suėmė mano veidą savo dėlnais,- dėl nieko tau nemelavau, Zoe. Myliu tave.
- Ką?!- suriko jo tėvas,- tu myli ją?!
- Taip,- vis dar žvelgdamas į mane atsakė,- tiesiog dėl jūsų kvailų įsitikinimų negalėjau anksčiau to pats suvokti.
- Pasitrauk nuo manęs,- suurzgusi pažvelgiau į motiną,- sakai esu tavo dukrą? Tai kur tu buvai visą mano gyvenimą? Prireikė manęs tik dabar ane?
- Saugojau tave,- atsistojusi, vėl priėjo.
- Blogai saugojai, jei pati ėmeisi įneciatyvos. Tu man ne motina, tu man niekas!
Pajutusi skaudų smūgį į skruostą, užsimerkiau. Pajutau kaip kraujas užvirė, nagai savaime pailgėjo, girdėjau Joseph urzgima šalia, bet man atsimerkus, ir pažvelgus į jį, jis sustingo.
- Zoe?
Pažvelgusi į už jo esantį terasos langą išvydau, kaip mano akys geltonai švyti, o dantys sekundėmis ilgėja. Atsisukusi į motiną, išvydau visų jų veide išgasti, sumušimą.
- Nedrįsk manęs liesti,- sugriebusi jai už gerklės, urzgiau,- saugojai mane?! Pažiūrėk kuo pavertei savo dukrą!!!! Pažiūrėk!!!
- Zoe, Nurimk,- įsiterpė Kajus,- juk tu ne tokia.
- Nesikišk,- vis dar žvelgdama į motiną, atkirtau,- ten gyvendama miškuose suvokiau vieną. Negaliu niekuo pasitikėti, trumpam Joseph buvo mane išblaškes, bet dabar sugrįžau į realybę. Senelis nori manęs? Puiku tegu ateina.
Paleidusi motina, atsitraukiau nuo jos, jai suglebus ant žemės, tėvas puolė padėti jai atsistoti. Net šlykštu kaip jis šokinėja pagal jos didelė. Tai nebe mano mylimas tėvas. Tai motinos patlaižys.
- Atvykau čia nes maniau, kad jūs manęs pasiilgot, kad dar liko nors lašelis tos šeimos kurią palikau, bet matau padariau klaidą,- susitvardžiusi nužvelgiau juos visus,- kai kitą sykį jis pasirodys, tegu žino kur aš, aš jo lauksiu, o dabar nenoriu jūsų matyti.
Apsisukusi palikau namus, ėjau pažistamomis gatvėmis link kapinių. Ten kur palaidota mano mama. Tiksliau jos žmogiškumas. Turėjau nusiraminti sukurti kokį nors planą.
- Zoe!- man jau artėjant tinklo link, išgirdau Kajaus balsą. Tačiau nekreipdama dėmesio ėjau toliau. Sustojusi tik prie reikiamo kapo leidau kelioms ašaroms riedėti mano skruostais.
- Zoe,- vėl išgirdusi jos balsą, visai šalia, prisiverčiau pažvelgti į jį.
- Ko nori, Kajau?- atsidususi atsisėdau ant šlapios žolės.
- Tu mano sesuo, kad ir to nenori girdėti, bet taip jau yra,- taip pat šalia atsisėdęs, atsiduso,- juk suvoki, kad ji gyva?
- Taip, bet ten tavo mama, o manoji mirė. Bent ta dalis kurią pažinojau ir prisimenu.
- Ji tave myli, Zoe. Visus tuos metus, nežinau kiek kartų norėjo grįžti, bet vis liepiau palaukti, raminau ją ir guodžiau, kad tu saugi, laiminga.
- Tuomet kodėl taip padarė? Buvau laiminga, o dabar net nežinau kas aš iš tiesų.
- Tu tapati mergina,- atsisukęs į mane šyptelėjo,- žaviuosi tavo drąsa, stiprybė, aš to nesugebu. O kodėl ji tai padarė, nežinau. Tau išvykus ji ėjo iš proto, vos nenužude Joseph, kankino jį, bet jis tvirtas, tikrai tave myli, tylėjo, net ant mirties slenksčio. Bet pasirodžius seneliui, ji pasikeitė, visi pasikeitem, jam pasakius savo sprendimą, tavo virsmas buvo geriausias sprendimas. Bet Joseph nesutiko, liepė neatimti galimybes tau pačiai rinktis. Bet kaip matai, mamai nerūpėjo niekas. Mintis, kad tavęs nebepamatysim aptemdė jai protą. Suprask grynakraujai labai pavojingi ir galingi, o ypač jis. Jam nerūpėjo, kad Sofi jo dukra, sužinojo, kad gimei tu, įsake visiems nužudyti visą tavo šeimą. Bet laimei mama turėjo puikią sese kuri pasiaukojo, dėl tavęs.
- Jei čia bandai dabar ją pateisinti, tai tau puikiai pavyksta,- nusijuokusi padėjau galvą jam ant peties, netrukus pajutau kaip ir jo pečiai kilnojasi iš juoko. Apglėbes mane savo tvirtomis rankomis, tvirtai apkabino, o aš atsidususi atsipalaidavau jo glėbyje. Taip ir pasilikome sėdėti iki sutemų.