"Kartais man atrodo, kad tas noras suveržia mano širdį grandinėmis ir nepaleidžia tol, kol neprieinu prie jo ir neužkalbinu. Kartais atrodo, kad tas didžiulis noras padėti šiam vaikinui smaigsto mano odą aštriomis adatėlėmis iki tos akimirkos, kol j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
•·•·•·•·•·•·•·•·•·••
Žinojau, kad jis pavojingas. Žinojau, kad galimai jis tapo ne tik savo paties, bet ir didžiausiu Hogvartso priešu, o burtininkų visuomenėje, turbūt nerastum nei vieno žmogaus, kuris jį mylėtų. Tikriausiai jis net pats savęs nemyli, nes jo paties demonai verčia jį daryti baisius dalykus.
Žinojau, kad tikriausiai jis pats savęs nekenčia, o pasirinkti mirtį, jam per daug gaila. Tačiau labiausiai jis troško išnykti ir būti visų pamirštas, net ir po to, kai tarp gyvųjų nebėra To, Kurio Vardo Ne Valia Minėti, net ir po jo mirties.
Visi mano draugai mane įtikinėjo, kad turiu laikytis nuo jo atokiai, tačiau... dėl man pačiai nesuprantamų priežasčių kiekvieną kartą kovojau su didžiausiu noru prieiti ir padėti Jam atsistoti ant kojų. Padėti jam pasijusti geriau. Padėti Jam pajausti tą laimės krislelį, kurio visgi nusipelnė net ir patys blogiausi.
Vis dar mėgindama išlaikyti savyje santūrumą, kad neprieičiau prie Jo ir neužkalbinčiau, už visą tą blogį jame, kaltinau ne jį patį, o tą, kuris privertė jį tapti blogiu. Jis niekada nenorėjo būti blogas, o kai tai suprato, buvo jau per vėlu.
Visgi žinojau, kad ateis diena, kai aš neištversiu ir prieisiu prie Drako Smirdžiaus...
