"Kartais man atrodo, kad tas noras suveržia mano širdį grandinėmis ir nepaleidžia tol, kol neprieinu prie jo ir neužkalbinu. Kartais atrodo, kad tas didžiulis noras padėti šiam vaikinui smaigsto mano odą aštriomis adatėlėmis iki tos akimirkos, kol j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
ღ¸.✻''✻.¸¸ღ.｡.:*✧ ♥ ✧*:.｡.ღ¸.✻''✻.¸¸ღ
Praėjo savaitė. Drakas Smirdžius lygiai tiek laiko nesikalbėjo, o praeidavo pro šalį taip, lyg manęs nė nebūtų. Antrojo pakvietimo į pasimatymą taip ir nesulaukiau. Atsakymų į savo klausimus – taip pat. Buvau visiškai tikra, kad kažkas negero ir vėl vyksta jo gyvenime, tačiau šįkart niekaip negalėjau atrasti kelio į jo širdį. Jis užsidarė savyje ir dabar nebeįsileidžia net ir manęs.
Buvo sunku tokį jį matyti. Buvo skaudu suvokti, kad Ronis ir Haris buvo teisūs: "Drakas Smirdžius tave įskaudins", – sakydavo jie. Visada tai žinojau, ir nors to niekada neneigiau nei sau pačiai, nei tuo labiau savo draugams, tačiau vis tiek negalėjau patikėti šia tiesa. Vis tiek norėjau rizikuoti.
Kita vertus, juk negalėjau tikėtis susidraugauti su Draku Smirdžiumi, kadangi jis yra grynakraujis burtininkas, o aš tik žiobarų kilmės ragana. Ir nors dabar jam jokios įtakos nedaro jo tėvas, kuris sėdi Azkabane, o Tamsos valdovas nebegyvas, tačiau šis požiūris vis tiek giliai įaugęs į jo kraują.
Visų skaudžiausia buvo suvokti ir pripažinti tai, kad esu jam nebereikalinga, nors ir pastebėjau, kad moksluose Drako pažymiai suprastėjo, o iš to, kaip jis atrodo, galėjau daryti prielaidą, jog vėl nebemiega naktimis ir mažai valgo.
Visa tai priminė man dar tuos laikus, kai Voldemortas buvo gyvas ir ieškojo tų, kurie klaupdavosi jam ant kelių ir jis tik išrinktuosius pasirinkdavo Mirties Valgytojais.
Lygiai savaitę, kiekvieną dieną Haris Poteris lankydavosi Hogvartse ir suvienijęs savo jėgas su Ronaldu Vizliu, bandė mane ištraukti iš Drako Smirdžiaus apžavų. Vieną dieną nebeištvėriau ir surikau jiems abiems:
– Ko jūs abu pristojot prie manęs?! Ar gi neturit ką veikti?!
– Aš juk sakiau tau, Hari, – trumpai žvilgtelėjęs į savo draugą, pasakė Ronis ir savo įprastu, smerkiančiu žvilgsniu grįžo prie manęs.
– Hermiona, – atsiduso Haris. Jo balsas buvo įprastai ramus, o veidas it iškaltas iš akmens. Niekaip negalėjau suprasti, kaip jam pavyksta išlaikyti ramybę, kai aplinkui, regis, vyko tokia audra.
Šįkart audra buvau aš pati...
– Hermiona, – darkart kreipėsi Haris ir aš tik dabar sugebėjau sustoti. Iki šiol vaikščiojau iš kampo į kampą, bendrąjame Grifų gūžtos kambaryje, kuris nebuvo pasikeitęs nei viena savo detale nuo tos dienos, kai paskutinį kartą čia lankiausi.
Net nežinau, kodėl su Hariu ir Roniu susitikome būtent čia. Juk jau seniai nebepriklausom Grifų gūžtai, bet storulė paveiksle, regis, nusprendė nepaisyti griežtų Hogvartso taisyklių ir įleido mus į mūsų buvusį koledžą.
Jeigu tik Minerva Makgonagal sužinotų...
– Matau, kad jau nusiraminai, – pastebėjo Haris. Ir jis buvo visiškai teisus. Regis, minčių nukreipimas į nereikšmingas detales, tikrai padėjo man nusiraminti. Visgi, žinojau, kad tikrai ne ilgam. – Tai gerai, – jis palinksėjo. – Vadinasi, dabar galime pasikalbėti.
