"Kartais man atrodo, kad tas noras suveržia mano širdį grandinėmis ir nepaleidžia tol, kol neprieinu prie jo ir neužkalbinu. Kartais atrodo, kad tas didžiulis noras padėti šiam vaikinui smaigsto mano odą aštriomis adatėlėmis iki tos akimirkos, kol j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
ღ¸.✻''✻.¸¸ღ.｡.:*✧ ♥ ✧*:.｡.ღ¸.✻''✻.¸¸ღ
Vos tik priėjau Tamsųjį ežerą ir pamačiau Draką, ketinau atbėgti tiesiai į glėbį, tačiau sustojau pusiaukelėje, kai pastebėjau, kad jis kalbasi su nepažįstama mergina.
Ši buvo šviesiaplaukė, aukšta, net tamsoje pastebėjau, kokios ryškiai violetinės jos akys. Regis, tobuli veido bruožai ir išraiškinga figūra, nuostabiai derėjo prie Mirties Valgytojo stoto.
Drakas vengė žvilgsnio su ja, jis žiūrėjo į mėnesienoje tyvuliuojantį ežero vandenį, o įstabaus grožio mergina nenuleido nuo jo žvilgsnio. Ji šypsojosi savo it sniegas baltumo dantimis.
Norėjau prieiti ir paklausti, kas ta gražuolė, tačiau gniauždama savyje nusivylimą ir pavydą, pasislėpiau už netoliese stovinčio plono medžio kamieno ir stebėjau viską iš šalies.
Netikėtai mergina stojo priešais Draką ir lengvai mostelėjo burtų lazdele sau iš kairės. Šalia jų atsirado už vidutinio ūgio žmogų aukštesnis, platus veidrodis, su pasidabruotais ir gražiais raštais išraižytais rėmais, ant kurių taip pat buvo išraižytos raidės.
Nereikėjo prieiti arčiau, kad suprasčiau, kas tai buvo.
Tik įdomu, kodėl ta mergina parodė Drakui Kitrošmų veidrodį? Negi ji ketino jį juo užvaldyti?
Švelniai mostelėjau burtų lazdele ir sukuždėjau burtažodį, kurio pagalba galėčiau pasiklausyti pokalbio. Deja, negalėjau nieko išgirsti. Atrodė, kad Drakas ir ta mergina kalbasi mintimis arba naudoja neįprastus, bežodžius kerus, kurių pagalba, net ir tie kerai, kurie skirti padidinti garsą, neprasilaužia į priekį.
Visgi nudžiugau, kad jų pokalbis neužtruko ilgai. Šviesiaplaukė mergina paliko Draką stovėti priešais Kitrošmų veidrodį. Kurį laiką delsiau, tačiau pastebėjusi, kad vaikinas nesitraukia nuo to daikto, tyliai priėjau arčiau ir tada žvilgtelėjusi per petį, pamačiau, ką jis regi.
Veidrodyje jis regėjo mane.
Girdėjau Drako neramų ir trūkinėjantį kvėpavimą, norėjau prieiti dar arčiau ir paklausti tiek daug klausimų, bet neišdrįsau.
Kodėl jis Kitrošmų veidrodyje būtent mane? Ką tai galėtų reikšti?
Kažkas trakštelėjo ir Drakas staigiai atsisukęs į mane, nerimo kupinu žvilgsniu, instinktyviai nusitaikė burtų lazdele, tačiau pamatęs mane, iškart nusiramino ir paslėpė savo ginklą vidinėje švarko kišenėje. Kitrošmų veidrodis už jo nugaros kažkur pradingo.
Dabar jis žiūrėjo į mane neatpažįstama, neįskaitoma išraiška, o jam praėjus pro šalį, man pasirodė, kad akies krašteliu pažvelgė net smerkiančiai.
Nieko nelaukusi ėmiau bėgti iš paskos, o pasivijusi griebiau už rankos. To niekada nedarydavau, todėl prisilietimas buvo keistas ir nejaukus, tačiau Drakas nesipriešino. Jis sustojo ir atsisukęs įsistebeilijo į mane. Vis dar tylėjo.
– Drakai, kas nutiko? – tyliai sucypiau, nors klausti vis dar bijojau. Jo žaliose akyse regėjau jau seniai nematytą žiaurumą ir nusivylimą.
– Nieko, – suskubo atsakyti ir pabandė ištraukti ranką iš mano gniaužtų, tačiau aš tik suspaudžiau jo plaštaką dar stipriau tarp savo rankų ir prisislinkau arčiau. Mūsų veidai ir vėl buvo taip arti vienas kito, kad ir vėl jaučiau, kaip jis alsuoja man į skruostus, nosį ir lūpas. Šįkart kvėpavimas nebebuvo toks šiltas.
– Prašau, kalbėkis su manimi. Juk visada pasipasakodavai, kai kažkas nutikdavo, – žiūrėjau į vaikiną maldaujančiu žvilgsniu.
Drakas susiraukė ir tyliai aiktelėjo. Buvau mačiusi jį tai darant tais laikais, kai Mirties Valgytojo žymė ant jo dešiniosios rankos imdavo judėti lyg po oda gyvenantis parazitas.
Dar tais laikais, kai Voldemortas buvo gyvas, Džinė Vizli pasakojo girdėjusi Draką pasakojant savo draugams, kad kai Tamsos Valdovas jį kviesdavo, žymė iš tiesų judėdavo lyg šliužas po oda ir degindavo visą ranką. Skausmas būdavo vos pakeliamas.
Kadangi dabar laikiau būtent tą ranką, ant kurios ir buvo Mirties Valgytojo žymė, nenorėdama sukelti jam papildomo skausmo, atleidau pirštus ir Drakas kaip mat pasitrynė dilbio vidinę pusę.
– Tau skauda? – paklausiau stebėdama, kaip jis raukosi iš skausmo.
– Ne, – jis bandė atrodyti tvirtas, nenorėjo prisipažinti, kad kažkas negerai.
– Drakai, maldauju, kalbėkis su manimi, – švelniai uždėjau abi rankas ant jo skruostų ir pajutau, kaip vaikinas sustingsta.
Sustingau ir aš pati, nes nesitikėjau, kad imsiu jį liesti. Nesitikėjau, kad štai taip lengvai išdrįsiu suimti jo veidą, priversti įdėmiai žiūrėti į mane. Nesitikėjau, kad būsiu pasiryžusi bet kokia kaina ne tik jam padėti išsikapstyti iš to, kas jį vis dar slegia, bet dar norėsiu jį...pabučiuoti?
Kodėl man staiga pradėjo rūpėti bučiuoti Draką Smirdžių?
Kodėl man staiga parūpo atsidurti jo glėbyje?
Kodėl staiga pradėjau norėti jo prisilietimų?
Juk tai taip negerai. Tačiau nieko su savimi negalėjau padaryti. Širdis tiesiog klykė krūtinėje, kaip norėjau būti su šiuo vaikinu.
Drakas negalėjo ištarti nei pusės žodžio. Akyse bėgiojo viltis ir noras priešintis ne tik mūsų prisilietimams, bet mano norui jį paguosti. Visgi atstumti jis nedrįso.
– Kas ta mergina, Drakai? Kodėl ji tau paliko Kitrošmų veidrodį? Ar Mirties Valgytojo žymė tau vis dar sukelia skausmą? Ar ta žymė neturėtų būti nebeveiksminga po to, kai Voldemortas mirė? – paklausiau vėl, tikėdamasi, kad išpešiu iš jo bent vieną atsakymą.
– Geriau grįžkime į pilį, Hermiona. Darosi šalta, – užuot atsakęs į mano klausimus, jis atsitraukė ir ėmė toliau žingsniuoti link pilies.
Buvo sunku bėgti iš paskos savo mažais žingsniais, kai Drako buvo tokie dideli ir skubantys, tačiau aš labai stengiausi.
Kai įėjome į vidų, vaikinas patraukė tiesiai į Klastūnyno požemius, todėl nieko nelaukusi sekiau jam įkandin. Ir kai jis priėjo prie bendrojo kambario durų, atsisuko į mane ir ištarė:
– Labos nakties, Hermiona.
– Palauk, – sušukau, kai jis jau ketino įeiti į savo koledžą, ir vėl čiupau už rankos, pritraukdama prie savęs.
Mūsų veidai tik dar kartą atsidūrė per colį vienas nuo kito. Dabar supratau, kodėl užuodžiau naują kvapą savo pakabutyje. Tai buvo vaistų ir nuodų kvapas, tai buvo knygų kvapas, tai buvo šlapio asfalto kvapas po vasaros lietaus.
Tai buvo Drako Smirdžiaus kvapas, kuris man be galo patiko.
– Negi mūsų pasimatymas baigėsi dar nė neprasidėjęs? – paklausiau su priekaištu.
– Norėčiau, kad jis įvyktų kitą dieną, – pasakė jis labai jau tyliai. Vos išgirdau atsakymą. – Šiandien jau esu pavargęs.
– Drakai, neišsisuksi iš atsakymų. Vis tiek turėsi papasakoti, kas tau neduoda ramybės, kas ta mergina ir iš kur Hogvartse vėl atsirado Kitrošmų veidrodis. – Tvirtai pareiškiau, o vaikino akyse pastebėjau šokinėjančius velniukus.
Nežinojau tai buvo linksma, ar pikta jo veido išraiška, tačiau mano širdis visiškai suskydo, kai savo pirštų pagalvėlėmis jis švelniai perbraukė per mano kairįjį skruostą, mirktelėjo dešine akimi ir pradingo už savo koledžo bendrojo kambario durų.
Tad man neliko nieko kito, kaip tik grįžti į savo kambarį ir pasistengti nusiraminti bei pailsėti.
