"Kartais man atrodo, kad tas noras suveržia mano širdį grandinėmis ir nepaleidžia tol, kol neprieinu prie jo ir neužkalbinu. Kartais atrodo, kad tas didžiulis noras padėti šiam vaikinui smaigsto mano odą aštriomis adatėlėmis iki tos akimirkos, kol j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
ღ¸.✻''✻.¸¸ღ.｡.:*✧ ♥ ✧*:.｡.ღ¸.✻''✻.¸¸ღ
Skubėjau kiek įstengdama, tačiau net ir ant penkių centimetrų aukštakulnių buvo sunku bėgti greičiau. Norėjau kuo greičiau patekti į Vizengamoto teismą, nes būtent šiandien spręsis vieno žmogaus likimas. Privalėjau bent jau pabandyti jam padėti išvengti Azkabano. Turėjau bent jau pabandyti paliūdyti, kad ne dėl jo paties kaltės, jis darė tai, ką darė, o buvo priverstas tai daryti.
Nežinodama, kiek šansų turiu, pagaliau pasiekiau aukščiausiojo teismo duris ir plačiai jas atvėrusi, buvau kaip mat sustabdyta magiškosios policijos. Salėje tuoj pat kilo šurmulys, kai visi čia esantys žmonės išgirdo bruzdėjimą netoliese.
Tylomis bandžiau įkalbėti pareigūnus, kad įleistų vidun, kad leistų man atsisėti į prisiekusiųjų gretas, bet jie nesileido į jokias kalbas. Tuo pačiu metu vis stiebiausi ir ištempusi kaklą, bandžiau pažvelgti pro vyrų pečius ir galvas, kad pamatyčiau tą, dėl kurio čia ir atėjau.
Patalpoje kilo baisus nepasitenkinimas, o kuždesiai tarpusavyje virto į garsius pašnekesius, kol galiausiai minia buvo nutildyta trijų, garsių teisėjo plaktuko stuksenimų, po kurių sekė ir griežtas jo balsas:
– Mielieji, labai prašau tylos. Teismas dar nesibaigė, o jūs jau reiškiat nepasitenkinimą! – teisėjas atsistojo ir pasitaisęs savo juodą it naktis apsiaustą, priėjo prie pagrindinių teismo salės durų. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, mostelėjo magiškąjai policijai išsiskirstyti į šalis. – O kas jūs tokia?
– Hermiona Įkyrėlė, pone... – nieko nelaukusi prisistačiau, nors šio vyro tapatybės nežinojau. Mat visai neseniai visa magijos ministerijos valdžia pasikeitė. Į kabinetus susėdo nauji ir dar niekam nepažįstami žmonės, o kas juos paskyrė, nežino niekas.
– Ir kokiu tikslu čia esate? – paklausė teisėjas.
– Žinau, kad esu čia nelaukiama ir neįrašyta į liūdininkų sąrašą, bet norėčiau dabar pat sėsti į prisiekusiųjų gretas, – atsakiau ir drąsiai žengiau vieną žingsnį arčiau teisėjo. Šis keistai susiraukė. Akivaizdu, kad nepatiko mano toks tiesmukas akibrokštas, nors to ir nepasakė. – Jums leidus, žinoma.
Mano nuostabai, teisėjas nieko neatsakė, bet dar kelis kartus mane nužvelgęs, apsisuko ir grįžo į savo vietą. Susikuždėjo su keliais savo padėjėjais ir ištarė taip, kad girdėtų visi:
– Panele Įkyrėle, prašau pasirinkti pusę, už kurią liūdysite ir atsisėsti į tuščią vietą šalia prisiekusiųjų. Nekalbėkite tol, kol nebūsite pakviesta liūdyti. Tikiuosi, turėsite pakankamai svarius įrodymus, ir jūsų atvykimas į teismą, nenueis veltui.
Kelias akimirkas patripčiojau vienoje vietoje, nes man reikėjo kelių sekundžių, jog suvokčiau, kas ką tik įvyko. Buvo sunku patikėti, kad taip lengvai įtikinau teisėją ir jis netgi leido man pasirinkti pusę, už kurią liūdysiu. Nors ir neabejojau savo apsisprendimu, tačiau žinojau, kad niekas nesitiki, jog būtent aš pasirinksiu tą pusę, kurios tikriausiai nesirinktų niekas.
