"Kartais man atrodo, kad tas noras suveržia mano širdį grandinėmis ir nepaleidžia tol, kol neprieinu prie jo ir neužkalbinu. Kartais atrodo, kad tas didžiulis noras padėti šiam vaikinui smaigsto mano odą aštriomis adatėlėmis iki tos akimirkos, kol j...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
ღ¸.✻''✻.¸¸ღ.｡.:*✧ ♥ ✧*:.｡.ღ¸.✻''✻.¸¸ღ
Drakui Smirdžiui labai pasisekė. Po teismo jis buvo išvaduotas iš Azkabano, bet tuo pačiu jam buvo leista ir pabaigti Hogvartsą – burtų ir kerėjimo mokyklą.
Vaikinas buvo paliktas antriems ir paskutiniesiems mokslo metams ne tik dėl to, kad Tas, Kurio Vardo Geriau Neminėti, sutrukdė, o pabėgęs su savo mama Narciza Smirdžiuviene, negalėjo pabaigti magijos meno, bet vėliau visų įvykių pabaigoje, vis tiek buvo sugautas magiškosios policijos ir nugabentas į Azkabaną.
Visgi be apribojimų buvo neapsieita: atostogų metu, jeigu Drakas norėtų išvykti iš pilies, įsilieti į žiobarų pasaulį, savo burtų lazdelę privalės palikti Hogvartse.
Drakas Smirdžius jau tris mėnesius stropiai mokėsi, o aš būdama netoliese, visais įmanomais būdais stengiausi jam padėti gauti kuo geresnius pažymius. Neretai jis nedrąsiai paprašydavo pagalbos, kai reikėdavo atlikti namų darbus ar pasiruošti atsiskaitymui klasėje.
Kadangi Ronaldas Vizlis Hogvartse dirbo sporto ir Kvidičo žaidimo treneriu, tai jis gana dažnai matydavo, kaip aš skubu į pagalbą Drakui. Iš veido mačiau, kad raudonplaukis nebuvo labai patenkintas mano elgesiu, mat vis dar pyko ant Smirdžiaus už visus tuos bandymus visiems mums pakenkti, kai dar buvo gyvas Tas, Kurio Vardo Geriau Neminėti.
Nors su Ronaldu Vizliu išsiskyriau prieš gerus metus, ir jis pats buvo viso to iniciatorius, tačiau dabar nepraleidžia progos pažiūrėti į mane nepasitenkinimo kupinu žvilgsniu. Ir nors iš jo šia tema jokių priekaištų nesulaukiu, tačiau karts nuo karto Hogvartso pilyje pasirodantis Haris Poteris, kuris dabar dirba Auroru magijos ministerijoje, regis, ne tik nuo savęs, bet ir nuo mūsų raudonplaukio draugo ne retai perduoda visą laviną priekaištų už tai, kad dažnai ištiesiu pagalbos ranką Drakui Smirdžiui.
O iš tiesų, aš tik norėjau jį paguosti. Paguosti nuo jį kamuojančios širdgėlos. Paguosti, kad bent akimirką pasijustų laimingas. Norėjau suteikti Drakui nors kruopelę malonės, jog jis suvoktų, kad šiame pasaulyje nėra viskas vien tik juoda. Tegu jis ir netiki nei manimi, nei geresniu rytojumi, tačiau... visgi manyje kuždėjo didžiulis noras padėti jam.
Kartais man atrodo, kad tas noras suveržia mano širdį grandinėmis ir nepaleidžia tol, kol neprieinu prie jo ir neužkalbinu. Kartais atrodo, kad tas didžiulis noras padėti šiam vaikinui smaigsto mano odą aštriomis adatėlėmis iki tos akimirkos, kol jo žaliose akyse nepamatau bent tos menkiausios vitlies.
Ir visgi... nė nepastebėjau, kaip tas noras jam padėti, pavirto į kai ką daugiau... į kai ką daugiau, ko dar pati negaliu suprasti, bet žinau, kad tai tikra...
Tik, deja, nežinojau ar jis jaučiasi taip pat. Pasakyti tiesą apie savo jausmus, neturėjau nei menkiausios drąsos. Vos tik ketindavau apie tai prasižioti, iškart užsičiaupdavau, o skruostai imdavo degti lyg prisilietus prie ugnies.
– Hermiona! – netoliese išgirdau visai neseniai ligi skausmo tapusį pažįstamą balsą, tačiau taip ir likau stovėti neatsisukusi Hogvartso pilies koridoriuje, pakeliui į Transfigūracijos klasę.
Nuo tos akimirkos, kai profesorė Minerva Makgonagal tapo mūsų mokyklos direktore, o aš ir mano draugai, Haris Poteris bei Ronas Vizlis baigėme mokyklą, mane ji paskyrė būti Transfigūracijos mokytoja, nors aš mieliau dirbčiau magijos ministerijoje arba būčiau slauge, Hogvartso ligoninės sparne, todėl kai tik turiu laisvą minutę bėgu pagelbėti poniai Pomfri ir tikiuosi, kad vieną gražią dieną, ji paskirs mane būti jos padėjėja ar netgi užimsiu jos vietą, kai ši moteris pasitrauks iš savo pareigų.
Juk net ir burtininkai amžinai negyvena.
– Hermiona, palauk, – pažįstamas balsas šįkart nuskambėjo kur kas arčiau ir aš pajutau, kaip per nugarą nubėga šimtinė skruzdėlyčių armija. Pastaruoju metu į šį balsą mano kūnas reaguoja būtent taip, nors ir kaip stengiuosi visam tam priešintis.
Drakas Smirdžius atsistojo priešais mane ir keistai įsižiūrėjo. Tokiu žvilgsniu jis dar niekada į mane nežiūrėjo.
Pastaruosius kelis mėnesius jis ilgai užtruko, kol jo veidas pradėjo atrodyti gyvesnis nei įprastai. Nuo tos dienos, kai buvo atleistas nuo visų bausmių, kai Vizengamotas paskelbė jį laisvu, nors ir apribojo jo kaip burtininko galimybes, tačiau dabar atrodė, kad jo veide nušvito kažkas šviesaus.
Dabar po akimis nebebuvo tų tamsių, beveik juodų ratilų, žandikaulis nebebuvo toks įdubęs, kaip anksčiau, o iš sudėjimo atrodė šiek tiek priaugęs svorio. Kartais man atrodydavo, kad šypsosi ne tik jo lūpos, bet ir tos žalios akys. Šviesiai žalios akys, kuriose beveik visada paskęsdavau prieš savo pačios valią.
– Jau seniai norėjau su tavimi pasikalbėti, – su paskutiniu atokvėpiu, mat tam, kad pasivytų mane jis turėjo bėgti per visa ilgą ir siaurą koridorių, jis ištarė vieną vienintelį sakinį, kuris kažkodėl šią akimirką privertė mane sutrikti.
– Verčiau jau paskubėk, Smirdžiau. Aš skubu dėstyti Transfigūracijos pamoką trečiakursiams, – tyliai pratariau, nors norėjau, kad mano balsas skambėtų labai tvirtai.
– Dabar nenoriu tavęs užlaikyti, nes manau, kad pokalbis užsitęs, todėl...
– Kas tokio svarbaus nutiko, Drakai? Esu tikra, kad jeigu šitaip skubėjai mane pasivyti, vadinasi, tai neabejotinai labai svarbus reikalas, todėl sakyk dabar, – paraginau, nors nebuvau tikra ar noriu kalbėtis su šiuo vaikinu rimtomis temomis. Nujaučiau, kad galimai jis pasakys, jog nebenori mano pagalbos moksluose ar netgi pareikš nenorą bendrauti.
– Tik norėjau paklausti, kodėl teisme liudijai mano naudai? Jau kelis mėnesius norėjau šito paklausti, – Drakas Smirdžius žengė vieną, labai nedidelį žingsnį arčiau ir tai privertė mano širdį krūtinėje daužytis dar labiau. Norėjau atsitraukti atgal, tačiau atrodė, kad kojos įaugo į betonines Hogvartso pilies koridoriaus grindis.
– Drakai, – suinkščiau ir giliai įkvėpiau, kai žaliaakis vaikinas įdėmiai nužvelgė mano veidą ir sustojo ties lūpomis. Tada apsilaižė savąsias, kietai jas sučiaupė, dar kartą apsilaižė ir nežymiai šyptelėjęs, vėl grįžo prie mano akių, tačiau taip ir liko stovėti vos per menkus tris centimetrus nuo manęs. Jaučiau jo šiltą alsavimą, glamonėjantį mano skruostus ir, vis dar linkusius veltis, plaukus.
– Hermiona, – linktelėjo jis.
– Ar aš turiu pasakyti tau kažkokį paguodžiantį žodį ar netgi imti teisintis?
– Ne, jokiu būdu, nereikia teisintis. Paguodos irgi nereikia, – Drakas lėtai palingavo galvą į šalis. – Aš tik... Noriu žinoti, kodėl manęs pasigailėjai.
– Manau, kad kiekvienas iš mūsų nusipelnė atleidimo ir antro šanso, jeigu dar yra bent mažytė viltis, kad žmogus nėra tapęs visišku blogiu, – gūžtelėjau pečiais.
– Juk žinai, kad nesu labai geras, – sukuždėjo vaikinas. – Aš žudžiau daug žmonių.
– Žinau, – greitai palinksėjau. – Tačiau esu tikra, kad dėl to labai gailiesi.
Drakas Smirdžius tylėjo, tačiau jo akyse vis dar regėjau viltį, kurios ne tik aš, bet, regis, ir jis pats nedrįso paleisti. Mudu žiūrėjome vienas į kitą labai ilgas minutes ir nei vienas nedrįsome sudrumsti, tegu ir labai ne jaukios tylos, stojusios tarp mūsų, ir kai jau žiojausi, ketindama kažką sakyti, pilies koridoriuose ėmė skambėti varpo dūžiai, kviečiantys visus į pamokas.
– Pasimatysime vėliau, Smirdžiau.
– Pasimatysime vėliau, Įkyrėle.
Drakas Smirdžius patripčiojo vienoje vietoje ir eidamas į priešingą pusę nei reikėjo man, lengvai mostelėjo ranka, tačiau visgi pasakė paskutinę frazę, kuri mane ir vėl suglumino:
