Forever Young

#5

Drebėdama atsirakinau duris ir įėjau į namus. Prie manęs iškarto prisistatė mama.
- Tai ką panelyte, kur buvai? - ji sukryžiavo rankas ant krūtinės.
Aš tylėjau, o netrukus pasirodė ir tėtis. Su lagaminais?!
Abu jie pradėjo juoktis. WTF?!
- Nesijaudink dukryte, mama tik pajuokavo. Mes juk tau prižadėjom, kad kai ateis laikas, galėsi daryti ką nori. Tai dabar ir atėjo tad laikas.... Tu jau užaugai, todėl pats laikas būtų atsiskirti nuo tėvų. Tu esi visiškai už save atsakinga nuo dabar,- išbėrė tėtis ir pastūmė lagaminus su mano daiktais.
- Pala. O tai kur aš gyvensiu? - persigandau.
-Dukra, tu protinga ir tikrai susirasi kur gyventi. - priėjo prie manęs mama ir apkabino. - Mes tavim pasitikim.
O jie bepročiai! Kaip taip galima?! Išvyti dukrą iš namų?!
- O mes kraustomės į Airiją, štai adresas, esi visada laukiama, - džiaugsmingai sušuko tėtis ir įbruko man lapelį su adresu.
- K-KUR?! - išpučiau akis.
- Į Airiją, mes pradėsime naują gyvenimą... - nusišypsojo mama.
- Tai kodėl aš negaliu gyventi čia?! - pradėjau panikuoti.
- Mes butą parduosime...Pinigus už jį galėsi pasiimti. - tarė tėtį.
- Aha ... - vis dar virškinau informacija. - Tai aš einu, - lėtai išėjau iš namų. JIE GAL DURNI BLET?! VISAI SENATVĖ UŽPUOLĖ?! VAPŠIE.... Ir kur man dabar eiti? Laikrodis rodė jau 22.00. Su viltimi, kad Camila nemiega, paskambinau jai.
- Klausau, čikita, - pasigirdo jos balsas kitame ragelio gale.
- Labas, maldauju padėk man....
- Žinoma padėsiu, kas nutiko?! Sakyk greičiau! - ji sušuko.
- Mano tėvai išprotėjo... Jie man pasakė, kad aš jau suaugau ir man metas atsiskirti nuo jų, be to jie parduoda butą ir ir išsikrausto į Airiją...
- Tai tu nori pasakyti, kad dabar esi gatvei?!
- Na taip, - sumurmėjau.
- Greitai varai pas mus, ir nieko nežinau. Gyvensi su mumis, - sukomandavo Camila.
- Bet.. Aš...
- Jokių bet, čikita, laukiam, - nespėjus man nieko atsakyti ji numetė ragelį.
Tai ką man beliko daryti? Kadangi autobusas į ten nevažiavo, o taxi linija buvo užimta, aš nusprendžiau eiti pėstute. Eidama pajaučiau, kad kažkas kapsi ant mano kūno. Nu pzdc... Dar lyt pradėjo. Po kelių sekundžių pradėjo lyti kaip iš kibiro. Tikriausiai gerai atrodė, aš su lagaminais ant aukštakulnių, vos paeinu, plius visa permirkus. Ot man ir sekasi... Po geros valandos, vos ne vos dasigavau iki jos namų ir paskambinau į duris. Pro duris pasirodė Camila.
- Svei... O VIEŠPATIE! TAU VISKAS GERAI?!
Aš tik palinksėjau. Jaučiausi silpna ir bejėgė, be to aš virpėjau iš šalčio.
- VAIKINAI! PADĖKIT MAN! - užstaugė ant visų namų Camila ir paėmė mane už alkūnės. Netrukus čia atbėgo Harry, o iš paskos atėjo Niall. Pamatęs mus, jis puolė prie manęs ir apglėbė.
- Užskaisk arbatos, - paliepė jis Camilai ir ši nubėgo į virtuvę. Hmm..... Niekada nemaniau, kad Niall toks rūpestingas. Jis mane įvedė į namus ir pasodino ant sofos. Harry įnešė lagaminus ir taip pat atėjo į svetainę.
- Amelia, kaip jautiesi - paklausė Harry.
- G-g-e-r-a-i, - išmikčiojiau drebėdama nuo šalčio.
- Tau šalta?! - pašoko Niall.
- Truputį, - šyptelėjau.
- Štai imk, - jis nusiviko savo džemperį ir padavė jį man. Mmmm.... Jis kvepia Niall'u...
- Ačiū...
Į kambarį įėjo Camila su puodeliu arbatos. - Prašau, - ji nusišypsojo man ir padavė puodelį. Mes dar ilgai kalbėjom, aš jiems papasakojau visą istoriją, kodėl čia atsidūriau ir sužinojau, jog čia ne Camilos namai. Tai yra bendri jų visų namai. Na dabar jau tik Niall ir Harry, nes visi kiti turi merginas ir su jomis gyvena. Vėliau Camila mane nuvedė į kambarį, kuriame aš turėsiu gyventi ir išėjo. Aš nieko nelaukusi kritau į milžinišką lovą ir smigau....

________________________
Hey Čikitos! Štai ir nauja dalis. Aš vis dar laukiu nuomonių.... Žodžiu skaitykit, komentuokit ir Vote!
Ačiū, kad skaitote! ❤❤❤❤❤❤