Lauksi?

1 dalis

Štai ir atėjo ta diena, kai turėsiu palikti ligoninę ir vykti toliau į sanatoriją. Ir man teks palikti Luką, kuris yra savanoris ligoninėje kurioje aš gulėjau. Aš sergu epilepsija ir jos priepuoliai dažnai pasikartoja, bet dabar turiu vykti į sanatoriją ir nežinau kada vėl jį pamatysiu. Negaliu jo palikti, aš jį MYLIU!

- Rinkis daiktus, Eva! Važiuojam namo - paliepė mama pradėdama rinkti daiktus į lagaminą ir išsklaidydama mano mintis.

- Gerai, bet turiu atsisveikinti su Luku - atsakiau mamai jau ruošdamasi lėkti pro duris.

- Tik paskubėk. Mes neturim laiko tavo visiems meilės reikalams! - nusijuokusi tarė mama.

- Mama! Jis nėra mano meilė... - sumurmėjau.

Jis vienintelis, kurį myliu. Pagalvojau mintyse ir išbėgau į kambarį kur Lukas dažnai būna.

---

- Lukai! Kur esi? - per visą kambarį sušukau ir pamačiau jį už kampo sėdintį ir maigantį telefoną.

- Aš čia... - nuliūdusiu balsu tarė jis.

- Na, am... Aš jau išvykstu...Ir...ir nežinau kada grįšiu...

- Am... Aš tavęs pasiilgsiu... - atsistodamas nuo sofos ir prieidamas arčiau manęs vos girdimai pasakė Lukas.

- Aš tavęs taip pat labai...labai pasiilgsiu... - apkabindama jį tariau.

- Aš...aš tave MYLIU... - stipriau apkabindamas mane pasakė vaikinas.

- Ką? - nustebusi paklausiau.

- Ką girdėjai... - paleisdamas mane ir nusisukęs sumurmėjo jis.

- A...aš...aš irgi tave MYLIU... Jau seniai tai žinojau tik bijojau pasakyti... - virpančiu balsu pasakiau.

- Tikrai? -  atsisukęs ir jau su šypsena veide paklausė manęs.

- T..taip - nuleidusi galva, bet taip pat šypsodamasi tariau.

Ir kai Lukas su savo delnu pakėlė mano veidą ir lenkėsi pabučiuoti mane...atėjo mama ir sušuko :

- Eva! Visur tavęs ieškojome. Juk sakiau neturime laiko!

Mes greitai atsitraukėme abu išraudonavę ir mama išėjo, duodama man žvilgsnį "tuojau pat eik į apačią" .

 Kodėl ji turėjo sugadinti šitą nuostabų momentą??? Tada aš jam pakštelėjau į skruostą ir išėjau,uždarydama duris ir dar spėdama jam nusišypsoti, o jis stovėjo sustingęs ir nieko negalėjo ištarti.

Tikiuosi mes dar susitiksime, Lukai... Ir man labai sunku tave palikti...

---

- Na, lipk į automobilį, Eva - pasakė tėtis.

O aš dar tikėjausi kažkaip pamatyti Luką dar kartą, todėl sugalvojau pasakyti tėvams, kad noriu į tualetą.

- Aš dar bėgu greit į tualetą! - pasakiau jiems jau bėgdama  atgal į ligoninę.

-Eva! Mes pavėluosime! - sušuko jie abu.

Bet man tai nerūpėjo. Turėjau žūtbūt pamatyti Luką. Bėgdama laiptais sustojau ilgame koridoriuje ir pamačiau jį! Jis stovėjo uždusęs taip pat nuo bėgimo pačiame koridoriaus gale ir lėtai judėdamas link manęs. Aš praėjau bėgti link Luko. Pribėgusi šokau į jo glėbį ir jis švelniai mane pakėlęs pabučiavo į lūpas kaip paskutinį kartą. Mano skruostais pradėjo riedėti ašaros, nes aš jo palikti įstengti negalėjau.Jis atsitraukė ir liūdnomis akimis žiūrėjo lyg tiesiai į mano sielą. Lukas nuvalė mano ašaras ir stipriai apkabino mane sušnabždėdamas man į ausį :