Lauksi?

5 dalis

(NUOTRAUKOJE PAVAIZDUOTAS LUKAS)

Uhh... Kur aš? Apsižvalgiusi pamačiau, kad esu palatoje, kurioje guli žmonės po operacijos ar kažkas panašaus. Į kambarį įėjo seselė ir pranešė, kad aš ką tik atsibudau po sąmonės netekimo, nes buvo epilepsijos priepuolis. 

- Kokia šiandien diena? - paklausiau.

- Lankymo - atsakė man ji.

Pagaliau pamatysiu Luką! Apsidžiaugusi atsistojau iš lovos, nes mane jau išleido eiti į savo įprastą palatą. Kai įėjau į palatą merginos pribėgo prie manęs ir stipriai apkabinusios klausė kas man atsitiko.

- Man viskas gerai..dabar - tariau nusijuokusi.

- Aš buvau taip išsigandusi. Nežinojau ką daryti kai tau prasidėjo traukuliai. Tu tiesiog krateisi lovoje bei iškritai iš jos! - sušuko Vika.

Ar tikrai buvo taip blogai? 

- Aš iškritau iš lovos? - paklausiau.

- Taip! - gavau atsakymą iš jos.

- Na, atleisk, kad tave išgąsdinau..

- Kuo tu sergi? Aš maniau, kad tu sanatorijoje tik šiaip atsigauti po kokio nors bronchito ar kažko panašaus? - paklausė Ela.

- Uhh... aš sergu epilepsija

- O dieve..

- Kaip aš patekau pas daktarus? - paklausiau.

- Tomas tave nunešė - atsakė Vika.

Ką. Aš buvau be žodžių ir stovėjau tiesiog sustingusi.

- K-kaip? - sumikčiojau.

- Jis įėjo į kambarį tuo momentu kai tu iškritai iš lovos bei pakėlęs tave išnešė. O aš tiesiog sėdėjau sustingusi ir nežinojau ką daryti. Tu manai dabar, kad aš esu žiauriausia pasaulyje draugė, bet patikėk manim aš tikrai nežinojau ką daryti.. - greitai išpyškino Vika.

Voouu.

- Nesijaudink, tikrai taip nemanau, Vika. Daugelis tokioje situacijoje nežinotų ką daryti - pasakiau jai ramiai.

Iš kur Tomas galėjo žinoti ką daryti? Nusprendžiau eiti padėkoti Tomui, kad man padėjo. Bet padarysiu tai vėliau, kai Lukas išeis. Netrukus atvyko tėvai. Aš su jais ramiai praleidau laiką. Mes kalbėjom, pavalgė kavinėje, kuri yra apačioje ir atsisveikinę jie išvyko.  Dabar belieka laukti Luko. Atėjo žinutė.

Lukas: Aš jau arti, tuoj būsiu čia :)

Aš: Gerai, laukiu ^.^

Nubėgau į apačią prie išėjimo durų ir laukiau jo. Jis atėjo šypsodamasis su rože rankoje. Aww. Įteikęs ją man pabučiavo ir apkabino. Pajutau pilve kaip sako - drugelius. Ir tai buvo nuostabus jausmas. Galvojau apie Luką visą savaitę ir prisiminiau kaip jo pasiilgau.

- Nori eiti pasivaikščioti? - pasiūlė ir aš sutikau linktelėdama galvą. 

- Bet turiu eiti persirengti - ir grįžome į mano kambarį. Jis nėjo į vidų. Ir tai buvo puiki idėja, nes nebūčiau žinojusi kaip jį pristatyti merginoms. Iš tiesų, kas mes?  Nebekankindama savęs su šiuo klausimu palikau jį koridoriuje ir įėjau į kambarį persirengti. Grįžusi pamačiau LUKĄ SU TOMU! Kodėėėl? 

- Laaabas.. - apkabinęs mane per pečius ir pritraukęs mane arčiau bei nusišypsojęs tarė Tomas.

- Labas... - norėdama pasprukti iš jo atsakiau. Lukas klausiamai žiūrėjo į mane, po to metė piktą žvilgsnį į Tomą. Paėmęs mano ranką ir išlaisvinęs nuo Tomo mes nuėjome abu ir spėjau pamatyti Tomo supykusį žvilgsnį. Ėjome tyloje kol išėjome į lauką ir priėję sustojome prie vykstančios netoliese mugės/festivalio/šventės.

- Atrodai gražiai - pasakė rimtu veidu Lukas. Aš galvojau, kad jis paklaus apie Tomą.

- Ir be to. Kas tas vaikinas, kuris su tavim flirtavo? - nukreipęs temą ir man nespėjus atsakyti paklausė jis žiūrėdamas į mane. Ar Tomas flirtavo? Galbūt. Bet Tomas mažiausiai man rūpi dabar. 

- Tai-tai tik draugas.. - atsakiau nedrąsiai.

- Oh..gerai, kad man nemeluoji - nusišypsojęs pasakė jis. Jo žodžiai man smogė tiesiai į širdį. Ar aš melavau? Ne. Tikrai nemelavau. Tomas tik draugas, kuris man nerūpi, argi ne? 

- Ar tu pavydi? - kodėl aš jo tai paklausiau? Jis tikriausiai supyks ir nebemėgs manęs! Aš tokia durna.

- Na, taip.. - nusukęs žvilgsnį ir paraudęs atsakė jis. Tai buvo taaaip miela. Aš lydžiausi vietoje. Jis mane myli ir dar pavydi manęs! Tai mano svajonės išsipildymas! Aš jį apkabina ir sušnabždėjau į ausį.

- Tau niekada daugiau nereikės pavydėti, nes jis man nerūpi. Vienintelis, kuris rūpi tai tu.

Jis pradėjo tiesiog švytėti. Pakėlęs mane už liemens į orą apkabino ir pabučiavo.

- A-ar tu nori.. - ir sustojo žiūrėdamas tiesiai į akis.

- Ar aš noriu ko? - paklausiau.

- Būti mano mergina? - tęsė susijaudinęs.

- Taip! Taip! Jau galvojau niekada nepaklausi. Myliu tave - nusijuokusi pasakiau. 

- Aš taip pat - Taip pat nusijuokęs stipriai apkabino per liemenį ir nusivedė į priekį, kadangi mes stovėjome vidury kelio. Buvo labai miela, nes šalia stovėję žmonės viską matė ir plojo. Tai buvo nuostabiausia akimirka mano gyvenime. Mes linksmai praleidome laiką ir grįžome į mano palatą. Merginos buvo ten ir taip! Aš žinojau kaip Luką pristatyti. Kai pristačiau jos kilnojo antakius arba šypsojosi į mane dėl jo. 

- Na, mes paliekame jus, balandėliai - mirktelėjusi pasakė Vika ir jos visos išėjo. Su Luku gulėjome mano lovoje ir šnekėjomės apie beleką. Net nepastebėjom kaip vėlu ir aš norėjau miego. Jis jau ruošėsi atsistoti o aš paklausiau.

- Kur eini?

- Amm.. eisiu susirasti viešbučio pernakvoti - atsakė truputį nuliūdęs. 

- Nenoriu, kad išeitum. Gali pasilikti čia?

- Taip, žinoma - apsidžiaugęs tarė jis ir atsigulė šalia manęs apkabindamas mane per liemenį bei pritraukdamas arčiau savęs.

- Labanakt -sumurmėjau.

- Labanakt - ir pabučiavo man į kaklą. Šiurpuliukai nubėgo kūnu ir vėl tas pats jausmas pilve. Gera žinoti, kad jis pagaliau mano. Ir tik mano. Jaučiau stiprias jo rankas aplink save ir jo sunkų kvėpavimą. Niekada nebūčiau pagalvojusi kad taip bus. Jo šiltas kūnas šildė mane ir aš jaučiau kaip baigiu užmigti. Užmigsiu su šypsena veide, tikriausiai. Niekas nepadaro manęs laimingesnės. Aš jį labai myliu.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Ši dalis truputį trumpesnė. Atsiprašau, kad teik ilgai neįkėliau. Buvau užimta visą savaitgalį :\ Tkiuosi Jums patiko! Komentuokit ir paspauskit žvaigždutę :)

xoxo

- Smilta :)