Lost Voice - (I)

2.

Vanessa

Sėdėjau savo kambaryje šiltai susirangiusi lovoje. Būčiau taip ir toliau gulėjusi, bet per namus nuskambėjo durų skambutis. Norėjau tiesiog sušukt 'užeikit', bet negalėjau, tad teko išsiropšti iš lovos ir nueiti atidaryti durų. O tai padarius aš nustebau.

Už jų stovėjo žmogus, kuris per tuos keturis mėnesius tapo pats artimiausias ir nepakeičiamiausias. Rebeka puolė man į glėbį ir stipriai suspaudė mane savo rankomis.

Ji buvo išvykusi į Ameriką darbo reikalais mėnesiui ir aš tikrai jos pasiilgau. Ji yra mano pusseserė iš mamos pusės ir net kažkaip keista, jog ji šitaip mane palaiko.

- Kodėl tu ne mokykloj?- Paklausė įdėmiai pažvelgdama į mane.

"Pabėgau. Tiesiog nebe ištvėriau."- Pasiteisinau ir Rebeka dar stipriau mane apkabino.

- Suprantu tave, saulyte.- Sumurmėjo man į plaukus ir atšlijusi pasiėmė savo lagaminą ir įėjo į vidų. Džiaugiausi. Tikrai džiaugiausi jos sugrįžimu.

Kai Reb nusirengė, abi nusliūkinom į virtuvę ir kaip visada ji man liepė atsisėsti, o pati šeimininkavo.

"Aš tik nekalbu. Galiu ir pati pasidaryti valgyti."- Papriekaištavau.

- Ne. Tu esi man lyg sesuo, tai aš privalau tavimi rūpintis lyg jaunąja seserimi. Nesvarbu, kad tu turi kojas ir rankas, matai ir girdi, bet aš tau visada ruošiu valgyt. Visada.- Pareiškė prieš mane pastatydama puodelį kavos.

Nusivaipiau. Niekada nemėgau jaustis kažkam našta. Tiesiog jau su ta negalia tokia jaučiausi.

- Nesiraukyk.- Nusijuokė Rebeka.

"Gerai. Gal vėliau einam į stadioną?"- Paklausiau nustatydama mielą veiduką.

- Vėl spardai kamuolį?- Paklausė pakeldama antakį.

"O kaip tu kitaip manei?"- Iškišau liežuvį.

- Maniau, kad tiesiog metei kamuolį į šalį.- Paaiškino.

"Niekada. Gyvenime. To. Nedaryčiau."- Susiraukiau ir laukiau jos atsakymo.

- Gerai, galim eit, tik su sąlyga, jog apsivilksi futbolininko aprangą.- Pareiškė.

"Ne."- Nukirtau.

- Tada neisim.- Šyptelėjo ir nusisuko.

Trenkiau kumščiu per stalą norėdama atkreipti jos dėmesį.

"Gerai. Tu laimėjai."- Nusileidau ir atsistojau iš savo vietos.

Padėjau Rebekai užtempti lagaminą į savo kambarį, po to ji iš jo ištraukė maišiuką ir padavė man.

- Renkis.- Paliepė ir išsitraukė lygiai tokį pat maišiuką.

Nusimečiau savo maikutę ir nusismaukiau kelnes. Nesigėdijau prieš Reb, nes ji man visą tą laiką, kol gulėjau lovoje po operacijų padėdavo persirengti ir net nuprausdavo. Gėda, bet su laiku tai užsimiršta.

Užsitempiau ant savęs geltonus šortukus ir prie jos derančią maikutę. Nesijuokiau, kai ant jos nugaros didelėmis raidėmis buvo išsiuvinėta mano pavardė. Ir dar tai ne viskas. Ant marškinėlių puikavosi didelis šešetas, o jis yra mano sėkmės skaičius.
Nieko nesakiusi apkabinau savo pusseserę ir lūpomis sušnibždėjau 'ačiū'. Ji tik nusišypsojo ir stipriai mane apkabino.

Pasirengusios išėjome iš namų. Rankose nešiausi kamuolį ir šypsojausi. Buvo gera, kai Rebeka buvo šalia ir rūpinosi lyg vyresnioji sesuo.

Atėjus į stadioną pradėjom spardyti kamuolį. Reb stovėjo vartuose, o aš spardžiau įvarčius.

- Vanessa, užmiršau tau pasakyti. Turiu du bilietus į futbolo rungtynes.- Nusijuokė Rebeka prieidama prie manęs.

"Kas žais?"- Paklausiau įdėmiai pažvelgdama į ją.

- Brazilija ir Vokietija.- Išsišiepė parodydama baltus modelio dantis.

"OMG. Neymar ir Ronaldo. Mirsiu."- Pradėjau šokinėt kaip nesveika.

- Raminkis.- Nusikvatojo apkabindama mane ir pradėdama šokinėti kartu.

Šokinėjom kaip kokios kvaišos, kol į stadioną nepradėjo rinktis vaikinai, kurie čia ateina po pamokų. Toliau su Rebeka spardėm kamuolį ir prie mūsų prisijungė keli vaikinai. Po to dar keli, kol galiausiai visi nusprendė pažaisti su mumis.

Pastebėjau tą patį vaikiną, kurį buvau sutikus šiandien. Atsistojau arčiau Rebekos ir toliau stebėjau jį, o jis man žvelgė tiesiai į akis. Mane nukrėtė šiurpas. Jis tikrai atrodė lyg koks persekiotojas.

Pasiskirstėm į dvi komandas. Na kurgi aš be Rebekos, tad mes kartu buvome vienoje komandoje, o tas vaikinukas kitoje.

Prasidėjo žaidimas. Net nežinau kaip, bet manieji instinktai liepė imt kamuolį ir jį varytis link vartų, tad taip ir padariau. Variausi kamuolį pro visus priešininkus. Prisivarius link vartų spyriau kamuolį ir įspyriau įvartį. Užvaldyta euforijos šokau Rebekai į glėbį ir šypsojausi. Jaučiausi laiminga.

- Jūs seserys?- Paklausė vaikinai apsukdami mus.

- Ne, mes pusseserės.- Šyptelėjo Reb paaiškindama.- Bet ji man lyg sesuo.- Ranką uždėjo man per pečius ir atsirėmė.

- Pirmą kart matom tave, o šitą tai seniai bematėm.- Pasakė tamsiaodis vaikinas pirštu parodydamas į Rebeką, o po to į mane.

- Taip. Aš neseniai grįžau iš Los Andželo, o Vanessa sirgo.- Paaiškino. Trinktelėjau jai iš alkūnės į šoną ir visi nusijuokė. Nenorėjau, jog ji apie tai visiem pasakotų.

- Saulyte, juk visi vis vien kada nors tai sužinos.- Sukuždėjo man į ausį R(Er) ir šyptelėjo.

Linktelėjau galva ir nuleidau akis į savo batus.

- Aš esu Rebeka, o ji yra Vanessa.- Pasakojo sunerdama mūsų rankų pirštus.- Vanessa serga. Jai gerklės vėžys ir ji nebegali kalbėti. Jos balso stygos panaikintos.- Paaiškino ir net nepastebėjau kaip mano skruostais pasipylė ašaros.

Pakėliau akis į vaikinus ir net nustebau nepamačiusi nei vienos pašaipios šypsenėlės. Vienas vaikinas tiesiog priėjo ir stipriai apkabino mane. To tai tikrai nesitikėjau, bet taip jau nutiko. Aš taip pat jį apglėbiau savo rankomis prisispaudžiau arčiau jo.

- Mes tave suprantam.- Pasakė vienas vaikinas pažvelgdamas man į akis.

Atsitraukiau nuo vaikinuko ir išsitraukiau telefoną.

"Padėkok jiems."- Parašiau ir atkišau telefoną Rebekai.

- Ji jums visiems dėkoja už tokį supratingumą.- Šyptelėjo mergina kalbėdama už mane.- Jai tai labai svarbu.- Pridūrė ir besižvalgydama išvydau mėlynas akis, kuriose nemačiau nei užuojautos, nei paniekos, tik šiltas, mėlynas akis.