Lost Voice - (I)

21.

Vanessa

Lėtai pramerkiau savo akis. Išvydau baltas lubas, kurios man jau buvo pažįstamos jau ilgą laiką. Vėl užsimerkiau ir giliai įkvėpiau taip savo organizmą aprūpindama deguonimi.

Man iš galvos niekaip neišėjo sapnas, kurį sapnavau būdama be sąmonės. Na, negalėčiau taip jau pasakyti, jog ten buvo sapnas. Man tai labiau priminė prisiminimus.

Dar prieš sužinant jog sergu bendravau su tokia Ariele. Ji man atstojo seserį, kurios niekada neturėjau, bet kai sužinojau, jog sergu, nutraukiau visus santykius su ja, nes žinojau, jog jei mirsiu aš, tada jai bus nepakeliamai sunku.

Dar mąsčiau apie gydytojo žodžius, kurių turbūt neužmiršiu iki gyvenimo galo. 'Jai liko nebe daug.' Tai buvo tokie žodžiai, kurie mane privertė jaustis dar blogiau. Dabar kaip niekad ankščiau noriu gyventi. Noriu vėl kalbėti, jausti Louis kūną šalia savojo ir niekada jo nepaleisti. Noriu pamatyti kaip užaugs mano mažasis broliukas, koks jis bus žmogus. Turbūt dėl tų norų aš ir pabudau. Jei tikrai kažko labai nori, tada tai gali imti ir išsipildyti.

- Jau pabudote, panele Hudgens?- Išgirdau vyrišką balsą. Tingiai pakėliau galvą ir pamačiau gydytoją baltu chalatu.

Linktelėjau. Jo balsą atpažinau. Tai tas pats gydytojas, kuris teigė, jog man liko nebe daug.

Kol daktaras tikrino mano būklę, į palatą sugužėjo netgi trys seselės. Jos mane nuprausė, pakeitė ligoninės aprangą į šiek tiek patogesnę ir net sušukavo. Pasijaučiau šiek tiek silpnai, bet tikrai jaučiausi silpna.

- Jūsų būklė neįtikėtinai gera palyginus su ankstesne būkle.- Linksmai pareiškė gydytojas.

"Malonu tai girdėti." Melavau. Ot veidmainis.

- Gal norit susitikt su savo artimaisiais?- Paklausė.

"Žinoma." Nusišypsojau ir mane su visa lova išvežė iš reanimacijos skyriaus. Pasirodo, jog man rimtai buvo blogai, jeigu buvau reanimacijoje.

Mane vežė pro minias žmonių, tarp kurių daugiausia buvo daktarų ir seselių. Staiga prie lovos išdygo Louis, kuris atrodė tikrai prastai: susivėlę plaukai, patinusios akys, susiglamžę rūbai. Po to išvydau mamą, tėtį ir netgi Rebeką. Šiltai jiems nusišypsojau.

Kai mane atvežė į palatą ir gydytojas su seselėmis išėjo, mama vos manęs nesutraiškė stipriai apkabindama. Prie mano ausies ji murmėjo neaiškius žodžius ir jaučiau, jog mano palaidinė tampa drėgna.

- Kaip jautiesi?- Paklausė tėtis paimdamas ir suspausdamas mano ranką.

"Gerai, tik kad labai silpna." Atsakiau ir pažvelgiau tiesiai į Louis akis. Jose mačiau milžinišką palengvėjimą ir džiaugsmą, jog aš dabar esu gyva jam prieš akis. Lyg maža mergaitė ištiesiau rankas į jį ir jau po kelių akimirkų pajaučiau kaip mano krūtinė prisiliečia prie jojo. Užuodusi jo kvapą nebenorėjau atsitraukti, bet tiesiog negalėjau jo padaryti.

- Vanessa, aš tave užmušiu.- Pareiškė Rebeka. Ji visada stengiasi mane taip pralinksminti.

"Aš irgi tave myliu." Sumaigiau tekstą telefone vis dar jausdama Louis šalia.

- Tu mus taip išgąsdinai.- Sumurmėjo Lou.

"Atsiprašau." Po šių žodžių daugiau nebereikėjo nieko, tik šilto apkabinimo, kuris reiškė, jog aš vis dar čia.

<...>

"Mama, o gal galėtum padaryti vieną mažą paslaugėlę?" Paklausiau mamos, kuri sėdėjo patogioje kėdėje ir užsimetusi koją ant kojos kažką skaitė.

- Žinoma, mažyte, prašyk ko tik nori.- Nusišypsojo ir priėjo prie manęs.

"Paskambink Arielei ir pasakyk, kad noriu su ja pasikalbėti." Šyptelėjau.

- Be problemų.- Trumpai nusijuokė ir prisėdo šalia manęs.

"Myliu tave, mamyte." Atsidusau ir rankomis apsijuosiau jos laibą liemenį.

- Aš tave taip pat, dukryte.- Sumurmėjo mama man į plaukus.

"Gal galėsi Astijuką atsivesti kartu su savimi, kai grįši pailsėjusi?" Paklausiau šiek tiek atsitraukdama.

- Žinoma. Mažylis taip pat dėl tavęs jaudinausi.- Plačiai nusišypsojo ir dar kartelį mane apkabino.