Lost Voice - (I)

5.

Vanessa

Su Louis vaikščiojome parku ir klausiausi jo balso. Tą akimirką troškau kalbėti. Troškau judindama lūpas kalbėti. Na aišku, šiek tiek jis sužinojo apie mane, bet nelabai daug, nes labai neatviravau.

Man patiko klausytis jo balso. Jo balsas mane užliūliavo. Tiesiog kartais įsivaizduodavau, jog vietoje jo kalbu aš. Dieve, kad galėčiau ištart bent žodį.

- Nešalta?- Paklausė ir tik tada supratau, jog aš apsikabinusi save rankomis.

"Šalta."- Sujudinau lūpas ir jis tai suprato.

Nustebau, kai Louis nusivilko savo striukę ir ja apsiautė mane. Užuodžiau cigarečių ir vyriškų kvepalų kvapą. Įtraukiau jo giliai į plaučius ir šyptelėjau.

"Koks tavo merginos idealas?"- Paklausiau pažvelgdama jam į akis.

- Na, ji turėtų būt graži, suprantanti ir palaikanti mane, drąsi, nuoširdi ir tiesiog mano.- Kalbėjo Lou pažvelgdamas į dangų.

"Tikiuosi, jog tokią rasi."- Nusišypsojau ir apkabinau jį. Nežinau, kodėl aš taip padariau, bet man to reikėjo.

Jis taip pat mane apglėbė savosiomis rankomis ir prispaudė arčiau savęs. Jaučiau, kaip jis kvėpavo man į plaukus ir su nosimi švelniai juos taršė.

- Atsiprašau už tai, jog pirmą kart mums susitikus pasirodžiau kaip koks maniakas viską žinantis apie tave.- Sukuždėjo man į kaklą.

"Atleidžiu."- Sumaigiau tekstą telefone ir parodžiusi tekstą jam, rankomis apsivijau jo kaklą ir labiau prigludau prie jo.

Nežinau kodėl, bet šalia jo jaučiausi tiesiog savimi. Nereikėjo apsimetinėti ir man tai patiko.

<...>

Ėjau šalia Lou atsirėmusi į jį. Jau beveik miegojau, tad jis mane vedėsi atgal į klubą, nes nenorėjau palikti Rebekos vienos. Priėjus jį į lauką išėjo būrys vaikinukų, kurių niekad nebuvau mačiusi.

- O, Lousie susirado naują žaisliuką.- Nusijuokė vienas iš vaikinų ir priėjęs prie manęs norėjo paliest, bet Louis mane užstojo nuo jo ir neleido jam manęs paliesti.

- Nelysk.- Sušnypštė Lou.

- Nejau ja su manimi nesidalinsi?- Nusikvatojo vaikinas atversdamas galvą.- Juk visada dalindavaisi, o dabar tiesiog jau nebe?- Paklausė jau nebesijuokdamas.

- Ji tik nebylė mergaitė, kurią turėjau prižiūrėti, kol jos draugė linksminosi klube. Aš jos gyvenime net nedulkinčiau.- Pareiškė Louis paniekinamai nužvelgdamas mane.

Louis

- Ji tik nebylė mergaitė, kurią turėjau prižiūrėti, kol jos draugė linksminosi klube. Aš jos gyvenime net nedulkinčiau.- Melavau pažvelgdamas į Vanessą, kurios veide po šių žodžių pamačiau skausmą ir pasišlykštėjimą manimi. Niekada nebūčiai jai to sakęs, bet stovint prieš savo priešą, kuris dulkindavo kiekvieną mano merginą, teko meluoti.

- Nejau Tomlinson pradėjo dirbt aukle?- Nusijuokė Max ir nužvelgęs merginą prikando lūpą.- Nebijok, aš ją vis tiek gausiu, bet dabar aš skubu, tad tau šįkart pasisekė.- Pareiškė ir su savo pakalikais paliko mus vienus prie įėjimo į klubą.

Vanessa apėjusi mane vos ne tekinom įlėkė į vidų. Iš jos akių mačiau, jog ji buvo įskaudinta ir net nesupratau, kodėl man tai rūpi. Nusekau paskui ją ir pamačiau puolant ją į Rebekos apgirtusį glėbį. Ji pasiėmusi telefoną kažką sumaigė ir po to jį atkišo Rebekai prieš akis. Tai perskaičiusi mergina pradėjo žvalgytis po klubą ir pamačiusi mane kažką pasakė Vanessai ir nuo jos atsiplėšusi priėjo prie manęs ir skėlė stiprų antausį.

Iš merginos to tikrai nesitikėjau.

- Jei dar kartą įskaudinsi Vanessą, prisimink, kad nebeteksi savo kiaušų.- Sušnypštė ir apsisukusi atgal nuėjo pas savo pusseserę.

Stovėjau apšalęs. Ta mergina laukinė ir nesveika, jog drįso man trenkti. Ji dar nežino, su kuo prasideda.

Vanessa

Sėdėjau mamos automobilyje ir laukiau, kol ji su Rebeka grįš iš klubo.

Louis žodžiai mane įskaudino. Nesvarbu, jog jis mano gyvenime nieko nereiškia, bet tie žodžiai buvo tarsi tuzinas peilių suvarytų man į širdį.

Sudrebėjau ir rankas susigrūdau į gilias kišenes. Tik dabar prisiminiau, jog vis dar esu su Lou striuke ir jos kišenėse užčiuopiau kažką šalto ir sunkaus. Ištraukiau tą daiktą iš kišenės ir išsižiojau iš išgąsčio. Rankose laikiau tikrų tikriausią ginklą. Nejau jis žudikas? Kiek žmonių jis jau nužudė? Ar jis norėjo nužudyti ir mane? Gal jis taip nužudydavo savo merginas?

Nuo tokių minčių man pasidarė bloga. Vos man spėjus jį sugrūsti atgal į kišenę pradariau mašinos dureles ir apsivėmiau. Tiesiog žiaukčiojau pasišlykštėdama.

Nusivėmus pasiėmiau savo telefoną ir parašiau žinutę Louis, kad jo striukę paliksiu prie klubo durų ir parašius tekinom nulėkiau iki jų ir ten numečiau ją su visu ginklu.

Grįžau atgal į automobilį ir sudribau galinėje sėdynėje pasislėpdama. Nenorėjau, jog jis mane pamatytų. Stebėjau duris paslapčia. Pro jas išėjo būrys jaunimo, o paskui juos išeinant pamačiau Lou. Jis nuo žemės pakėlė savo striukę, persimetė ją per ranką ir pradėjo žvalgytis ieškodamas manęs. Atrodo, jog prieš akimirką šalia jo aš jaučiausi saugi, o dabar tiesiog jo nesveikai bijau.

Į automobilį įsėdo mama ir pažvelgė į mane.

- Rebeka grįš šiek tiek vėliau. Nesijaudink.- Paaiškino mama ir užvedė automobilį.

Grįžus namo iškart nuėjau į savo kambarį ir jame užsidariau. Nenorėjau matyti nieko, nes apie nieką kitą neįstengiau galvoti, tik apie tą metalo gabalą, kurį laikiau savo rankose.

Nejau jis tikrai žudikas? Nejau tas nuoširdumas buvo tik melas? Pasirodo, jog jis buvo labai geras aktorius, kuris prisilietė prie mano širdies, bet galiu pasakyti, tik įskėlė, o nesudaužė. Ir iš vis, kam jam reikalingas tas ginklas?

Nusispyriau savo batus ir susirangiau lovoje. Buvau pavargusi, bet žinojau, jog po šitokios dienos negalėsiu užmigti. Gulėjau ir mąsčiau apie viską, kas nutiko šiandien. Nežinau kodėl, bet giliai širdyje žinau, jog jis nenorėjo ir nebūtų galėjęs manęs nuskriaust, bet protas klykte klykia, kad aš privalau nuo jo laikytis kuo atokiau.

Staiga man mano kambarys pasidarė labai mažas ir jame pradėjo stigti oro. Vos neapvirsdama pripuoliau prie balkono ir atidarius duris išėjau į jį. Pritraukiau pilnus plaučius oro ir man pasidarė šiek tiek lengviau, bet ne iki galo. Atverčiau galvą į žvaigždėtą dangų ir nusišypsojau. Man virš galvos kabojo mėnulis ir beveik šalia jo mačiau didžiuosius Grįžulo ratus. Žinojau kaip jie atrodo, nes prieš susirgdama domėjausi astronomija, bet dabar tiesiog tai atidėjau į šalį.

Grįžau atgal į kambarį ir nugara kritau į lovą. Pasiėmiau telefoną ir radau vieną SMS žinutę nuo nepažįstamo numerio ir du praleistus skambučius nuo Rebekos. Pirmiausia atidariau žinutę ir išsižiojau.

"Miela Vanessa. Žinau, kas tu, ir kur tu gyveni. Kai šįvakar tave pamačiau šalia Louis, tikrai susigundžiau su tavimi susipažinti artimiau. Buvo keista, jog jis tave užstojo nuo manęs, nes šeip tai jis man leisdavo liesti savas merginas, bet kaip matau, tu esi išimtis. Aš visada gaunu tai ko noriu ir žinok, jog gausiu ir tave, nesvarbu, ar tavo noru, ar ne. Sėkmės, paukštyte.
Max xx"

Sudrebėjau. Iš kur tas kirminas gavo mano telefono numerį? Ką jis žada man daryti? Kuo aš jį traukiu, kad taip prie manęs prisikabino? Tiek daug klausimų, bet nei vieno atsakymo.

Drebančiomis rankom surinkau Lou telefono numerį ir pridėjau ragelį prie ausies. Kvaila, bet jis vienintelis, kuris gali man padėt ir apsaugoti nuo tokių, kaip Max.