***Boy and Girl***

10

2015 metai.
***
Louis grįžo į savo gimtąjį miestelį. 
Grįžo ne vienas, o su mergina.
Mergina buvo nuostabi. 
Ji buvo modelis. 
Louis mama netyčiomis paklausė:
- Louis, o tu dar aplankai, Lette?

Louis kiek sutriko. Jis nesuprato apie kokią Lette mama kalba.
Šlovė jam taip susuko galvą, kad jis pamiršo mergaitę auksiniais plaukais.
Mergaitę panašią į angelą.
- Mama, kokia dar Lette? Nesuprantu, apie ką čia kalbi? - Louis nusijuokė ir pabučiavo tą modelį.
- Louis, vaikeli, ką su tavimi padarė šlovė? Juk tu pažadėjai jai tiek daug. Kur dingo tavo meilūs žodžiai? Jei ji būtų šalia, ji būtų nusivylusi tavimi, - Johannah pasakė ir papurtė galvą. Ji suprato, kad jei Louis ją pamiršo, niekas jos nelankė. Ji nusprendė nuvažiuoti pas Lette. Ir paprašė, kad Louis ją nuveštų. 
***
Kapinėse Louis dar labiau sutriko. 
Kodėl mes čia? 

Louis mama ėjo link apleisto kapo.
Jis atrodė taip prastai, kad net pati nusivylė visais jos artimaisiais. Net pačia savimi.
Tuomet Louis prisiminė nebylę mergaitę, auksiniais plaukais ir nekaltomis žydromis akimis.
Jis prisiminė viską ką jie patyrė.
Louis nepajuto, kaip jo širdį užklupo gėda ir sąžinė.
Ką jis sau galvojo?

Kur dingo jo blaivus protas?
Kur jo pažadai?
Louis akis užplūdo ašaros ir vaikino modelis nesupratusi ėmė jį purtyti.
- Dieve, Louis, nesielk kaip vaikas. Ko tu čia verki, kaip penkiametis? 
Louis neatsakė ir puolė padėti mamai. 
Jo mergina tiesiog pasišlykštėjo jo veiksmais ir ėmė dailintis nagus.
Louis tyliai atsiprašinėjo Lette's:
- O Dieve, mieloji mano. Atleisk, atleisk man idiotui. Nežinau kas man buvo galvoje. Nenorėjau tavęs pamiršti. Maldauju, atleisk man, Auksaplauke. Aš buvau toks kvailys. Ką aš sau galvojau? Tu mano visas gyvenimas. Negaliu taip, - Louis verkė ir galiausiai suklupo. Jis nebeturėjo jėgų kovoti su šia širdgėla.
***
Grįžus namo, Louis nuėjo į vonią ir rado seniai paslėptą rėžtuką. Paėmė tarp pirštų ir tyliai sušnabžėjo:
- Už tai, kad esu kvailys, - vienas pjūvis.
- Už tai, kad netesėjau pažadų, - antras pjūvis.
- Už tai, kad pamiršau tave, - trečias pjūvis.
- Už tai, kad tai nepasikartotų, - ketvirtas ir giliausias pjūvis.
- Dabar... Laimingas, - pasakė ir nugriuvo ant šaltų grindų...

*Skausmas  - silpnybė paliekanti kūną, bei sustiprinanti mūsų galimybes jį pakelti*