School Of Blood

1 Dalis

Einant gatve, spardyti akmenis yra pats mėgiamiausias užsiėmimas, juk vis tiek, šitame mažame miestelyje, nėra ką veikti. Dedu žingsnį po žingsnio namų link ir nei kiek nesiskubinu, o kam, vis tiek nieko nėra namuose. Įžengus pro lauko duris, nusviedžiau kurpinę į šoną ir užbėgau senais, mediniais, girgždančiais laiptais į savo kambarį. Įėjus vidun, pastvėriau kožą ir tekina nulipau laiptais, kai ruošiausi žengti pro duris, kai ką išgirdau. Mano mama virtuvėje kalbėjo su kažkokiu nepažįstamu vyru, pokalbio esmės niekaip nesupratau, todėl tiesiog stovėjau už virtuvės kampo ir bandžiau ušgirsti kuo daugiau žodžių. Galiausiai išgirdau aiškiai daugiau vieną sakinį:
-Jai ten ne vieta,- pasakė mano mama
-Ne jums spręsti kur jos vieta, taip jau seniai yra nulemta,- atsakė kažkoks vyras ir jo juodo palto rankovė pasirodė iš už kampo, vienai akimirkai.
-Bet ji mano dukra!
- jūs galvojat, kad tai vietai rūpi vaikų tėvai?! Mums nerūpi niekas, tik tų vaikų ateitis, o tėvai tik silpnina kiekvieną iš jų ir ji bus pas mus nesvarbu ar jūs tam pritarsite!- jau rėkė tas subingalvis.

Išlindau iš už kampo ir žvelgiau į tą vyrą,  pykčio kupinomis akimis
-Nedrįsk taip kalbėti su mano mama,- pasakiau pro sukąstus dantis
-Any, viskas gerai,- tai tarusi mama man davė mažą apsimestinį šypsnį.
-Ne mama, negerai, mes jo nepažįstam ir šis žmogus neturi teisės taip su Tavimi kalbėti.
-Mes jį pažįstame,- pasakė ji tyliai
-Ką?- sutrikau ir pasukau galvą tiesiai į mamą
-Aš negaliu Tau to paaiškinti,- tarė nuleidusi galvą.

Taigi dabar aš stoviu čia, patalpoje, kur visur pritiškę kraujo, aplinkui vaikšto paaugliai su skausmo kupinais veidais, vienas vaikinas vos šliaužia laiptais, kitas eina su aptvarstyta ranką ir aukštas rudaplaukis iš jo šaiposi.
Grindys slidžios, iš baltos pavirtusios į rausvą, su daug įtrūkimų, skylių ir nuo jų kyla smarkus puvenos kvapas.
Visi čia vaikšto liūdni, niekam nereikalingi.

Vargšas vaikinas užšliuožė dar tik 6 laiptukus:
-Kodėl jai niekas nepadeda?- paklausiau aš.
Vienas vaikinas pažvelgė į mane lyg į vaiduoklį:
-Tu nieko nežinai, tiesa?-paklausė pakreipdamas galvą
-Ne
-Tuomet Tau bus sunku, sveika atvykus į Kraujo mokyklą,-davė užjaučiantį šypsį man ir apsisuko eiti
-Ei,Tu neatsakei į mano klausimą!
-Oh, tiksliai. Na matai, taisyklės neleidžia niekam padėti
-Bet, bet.. jis gali mirti
-Valdybai tai nerūpi, mes turim būt bejausmiai, tokie ir esame. Iki,- apsisuko ir užbėgo laiptais tiesiai pro tą vaikiną.
Stovėjau sustingusi, nieko nesupratusi ir žlugusi viduje, aš būsiu be jausmų, niekada nepatirsiu laimės, meilės ir šilumos, ko jie siekia, ko jiems iš manęs reikia?

-Eime,- už rankos mane tempė stambus vyras
-Man skauda, paleisk, ir pati moku eiti!- sušukau
-Tu dar nesupratai? Man bisiškai nerūpi Tavo norai, dabar esi čia ir būsi mum pavaldi, o ne savo protui.
Nuleidau galvą ir leidausi vedama. Užlipome laiptais, tada žingsnis po žingsnio ėjome ilgu kolidoriumi, žvalgiausi aplinkui, bet visur iš kairės pusės buvo identiškos baltos durys, vienintelis jų skirtumas buvo skirtingi vardai ant durų. Visi kolidoriai buvo susijungė ir sudarė kvadratą, iš dešinės pusės buvo tuščia, galėjai matyti viską kas dėjose pirmame aukšte, vietoje, kuri kelia šiurpą, vietoje, kur prasidėjo mano pragaras.
Tipu tapu, mažais žingsneliais artėjome prie baltų durų, ant jų buvo užrašyta:
Zayn-Smūgis
Any

-Greičiau,- pravėręs suris laikė tas vyras ir su galva mostelėjo vidun
-Ateinu,- sumurmėjau sau po nosimi.
-Štai Tavo taisyklės ir viskas ką turi žinoti, nuo šiol leisi šiam popieriui valdyti Tavo gyvenimą,- jis mesteelėjo į mane voką ir trenkęs durimis išėjo, paliko mane vieną, visiškai vieną ir pasiruošusia mirti.

Praplėšiau voką ir ištraukiau kelis lapus, juose parašyta: