School Of Blood

4 Dalis

Kabinete sėdėjo vyras, kurį turėčiau vadinti savo tėčiu. Žmogus, kuris išdavė mūsų šeimą kai man buvo vos treji. Labai mažai apie jį težinojau, tik tiek kiek pasakojo mama ir kelis dalykus prisiminiau iš nuotraukų.

-Sveika, Canada,- pasakė jis ir iššiepė savo dantis, kurių baltumas net akino

-Ką?- sumišau, jis tai turėjo pastebėti iš mano veido, nes jaučiau kaip jis persikreipė

-Sakau, sveika atvykus,- atsistojo ir parodė man ranka link medinės kėdės

-Kodėl Tu pavadinai mane Canada? -prisėdusi paklausiau ir pradėjau kramtyti lūpą

-Todėl, nes tai tikras Tavo vardas, Any. Matai, brangute, kai buvai maža aš turėjau jus palikti, nes Tavo mama to labai norėjo, bet kadangi aš nesutikau, ji pabėgo pati, su Tavimi ant rankų. Aš jūsų ieškojau, sekiau banko sąskaitos išrašus, medicininias bylas, viską kol galiausiai tas pėdsakas nutrūko. Tuomet pasamdžiau žmones, kad padėtų man Tave surasti ir sužinojau keistą dalyką, kad mergina vardu Canada jau nebe egzistuoja, mat jos gudrioji mamytė nusprendė pakeisti vardą ir taip atsikratyti manęs. Dėja, kaip matai jai nepavyko,- žiūrėjau išsižiojus į savo biologinį tėvą, į žmogų kuris pasakoja visai kitą istorija nei mano mama. Bet aš netikiu juo, nei vienu pasakytų žodžiu, tai jis mus paliko dėl savo darbo, tai jis yra tas kuris išdavė mūsų šeimą ir ją sutrypė.

Man pradėjo tekėti ašaros, lyg būčiau neverkus šimtą metų, aš stengiausi jas sulaikyti, bet gerklėje besidarantis gumulas buvo jau per didelis. Man skaudėjo širdį, tik nežinau nuo ko, ar dėl to jog esu čia ar dėl to, kad kažkas meluoja. Pasirodo mano gyvenimas yra tik melo grandinė, kurią ilgai reikės bandyti nutraukti, o surasti surūdijusią vietą bus labai sudėtinga.

Pradėjau garsiai kūkčioti, nesuprantu kas vyksta mano gyvenime ir kažin ar kada nors suprasiu.

-Netikiu,- pakėliau savo nuverktas akis į jį.- Tai ne tiesa, mano mama buvo geriausias ir brangiausias žmogus man pasaulyje, kol per Tave aš ją praradau, aš atsidūriau čia nežinodama kas vyksta ir viso šito priežasties!- pradėjau rėkti

Jis atsistojo ir pradėjo žingsnis po žingsnio artėti link manęs. Priėjęs pasilenkė ir sukuždėjo į ausį:

-Nori žinoti kodėl čia esi?- palinksėjau galva.-Tu kentėsi taip kaip kentėjau aš būdamas be savo šeimos, dabar Tavo ir Tavo motinos eilė patirti tuštybės jausmą, patirti netektį, pulti žemai ir gailėtis, gailėtis dėl to, kad gimei, gailėtis, kad kažko nepadarei iki galo ir galiausiai palūžti, palūžti ir nebe tekti vilties į gyvenimą,- pasakęs tai, jis garsiai trenkė durimis ir išėjo, išėjo palikdamas mane vieną, nesusipratusią ir verkiančią, palikdamas šiūkšlę vienui vieną, šitame žiauriame pasaulyje...

Gulėjau ant grindų ir verkiau, net nežinau kodėl, tiesiog jo žodžiai mane paveikė iki širdies gelmių, paveikė labiau nei norėčiau.

Tačiau aš nesu silpna ir tai įrodysiu, atsistojau ir atsidariusi duris išėjau į ilgą kolidorių. Po lėto slinkau šios beprotystės takais, taip lėtai, kaip skausmas naikina mano širdį.

Iš vieno kolidoriaus į kitą, nuo vienos sienos prie kitos. Nuo raudonos iki juodos spalvos, kol galiausiai pamačiau savo kambario duris.

Nusibraukiau visą gėda nuo akių ir įžengiau į vidų. Apsidžiaugiau nes smūgio čia nebuvo. Pažvelgiau į laikrodį kabantį ant sienos, sekundė po sekundės jis ėjo toliau, nesvarbu koks pavargęs, bet jis nepasidavė, aš ir nepasiduosiu, aš eisiu ir pirmyn ir panaikinsiu beprotystę. Jau buvo beveik pusę septynių, pažvelgiau į treniruočių grafiką. Septintą valandą man ginklų pamoka, šaunu, jie turbūt nori, kad aš netyčia nusišaučiau.

Atsiguliau ant lovos ir susiriečiau į mažą kamuoliuką lyg koks ežiukas kuris ginasi nuo priešų. Pragulėjau apie dešimt minučių kol į vidų neįžengė Smūgis

-Sveika, tai ruošiesi būti savižude?- paklausė su pašaipa

-Nelįsk,- ištariau vos girdimai

-Gerai, atsiprašau. Bet prisimink ką Tau sakiau, tiesiog neišsišok, tas mokytojas dabar į Tave žiūrės pro padidinimąjį stiklą, smulkiausia klaida ir nukentėsi. Man tiesiog esi svarbi, nežinau kodėl, bet jaučiu, kad turiu Tave saugoti

Po tokių jo pasakytų žodžiu, puoliau jam į glėbį, pagaliau pajutau ramybę savyje, tai jis tas kuris gali mane nuraminti

-Kokia Tau kita treniruotė?- paklausė Smūgis atsitraukęs ir nusišypsojo šilta šypsena

-Ginklų, o Tau?- taip pat pasiteiravau, bet kiek pamenu tai jis sakė, kad mum visos pamokos sutampa

-Man irgi, galėsim eiti abu, bet dar turime apie penkiolika minučių, tai galim šiaip pasikalbėti

-Gerai,apie ką nori kalbėtis?

-Nežinau, galbūt papasakok ko iš Tavęs norėjo valdyba?- jam tai ištarus mano nuotaika kaipmat vėl subjuro

-Nenoriu apie tai kalbėti,- pasakiau nuleidusi galvą

-Atleisk, tai apie ką tuomet pakalbam?

-Galbūt pasakyk koks iš tikrųjų Tavo vardas? -atsisėdau ant lovos sukryžiavusi kokas ir sunėriau rankas

-Hmm, aš esu Zayn, bet tiesiog čia toks vardas nėra labai priimtinas ir galima sakyti jis yra suterštas,- truktelėjo pečiais ir pradėjo kramtyti lūpą lyg dėl kažko nervuodamasis. Bet man pasirodė, kad vardas girdėtas, kuomet aš kai ką prisiminiau

-Mano pusbrolis buvo Zayn, kol vieną dieną jis nedingo,- truputį nuliūdau jį prisiminusi.- O kodėl šis vardas yra nepriimtinas?

-Matai šioje mokykloje buvo vienas Zayn, kitaip jį vadina Kruar ir čia nutiko viena istorija....

☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆☆

Hello, so visai nesupykčiau bent už vieną komentarą, nežinau ar esu to verta ar ne, bet jei yra nors keli žmonės, kurie skaito, tai norėčiau išgirsti jūsų nuomonę