School Of Blood

3 Dalis

-Keliamies!!-kažkas sušuko ir pradėjo mane krutinti
-Atsipisk,- vos girdimai pasakiau. Bet staiga pajutau kaip buvau išspirta iš lovos. Atsisukau į tą dalbajobą kuris taip padarė

-Tu gal nesveikas? Leisk žmogui miegoti, iš vis kiek dabar valandų?!- jau pradėjau rėkti aš. Suknistas Smūgis mane išspyrė iš lovos.

-Nu ir nesveika, gal pamiršai kur esi? Mum už dešimt minučių prasideda mankšta, renkis tik greičiau!- užrėkė jis

-Oh shit, atleisk, kur man rasti rūbus?

-Štai, jie ten,- parodė pirštu į rūbus ant kėdės. Ten buvo juodas crop top'as, ir juodos timpės, taip pat balti adidas batai. Bet pradėjus renktis staiga kai ką prisiminiau, juk aš esu įstrigus, buvau net pamiršus, kad esu įkalinta! Man iš akių pradėjo riedėti ašaros, o Smūgis priėjęs apglėbė savo dideliom rankom. Kaip keista, aš šito žmogaus beveik visai nepažįstu, bet taip pasitikiu, jaučiu, kad jis labai svarbus man, bet nežinau kodėl.

Atsitraukęs Smūgis vėl nuvalė mano ašaras, nubraukė mano gėdą nuo veido ir pasakė:
-Žinai, kai aš čia atsidūriau, užsidariau savyje, aš ėjau į treniruotes, nes bijojau nesėkmių, gavau daug bausmių ir man nerūpėjo, nes aš neturėjau ko beprarasti, grobdami mane, jie nužudė mano tėvus, tik dėl jų aš pasiryžau kovoti ir daugiau nepalūžti, bet Tu esi visai kas kita, Tu turi šeima, tačiau jei nekovosi niekada jos nebepamatysi, o parodydama silpnumą, to niekada nepasieksi. Tik nubrauk visas blogas mintis apie šią vietą ir prisitaikyk, o kai ateis laikas parodyk, kad Tu esi ta kuri panaikins beprotystę,- tai pasakęs mirktelėjo akimi ir paėmęs už rankos išsivedė iš mūsų bendro kambario. Buvo likę dvi minutės iki penkių, o aš buvau lyg zombis, be to mano plaukai buvo labai netvarkingai surišti į uodegą.

-Taigi taigi, ar tik čia nenaujokė?- paklausė kažkoks blondinas

-Atsiknisk nuo jos, -tarė Smūgis ir atsistojo priešais mane

-Aš gi nieko jei nedarysiu, nusiramik, kol kas..-tarė tas vaikinas ir nuėjo

-Kas jis toks?- paklausiau pas Smūgį, kiris atrodė lyg nervintūsi ir vis kramtė lūpą

-Jis Justin, kvailys ieškantis problemų, nes...- norėjo dar kažką pasakyti Smūgis, bet nespėjo, nes mes jau buvome kieme. Staiga šaltis apglėbė visą mano kūną, atrodo lyg kaulai buvo šaldomi iš vidus, lyg kažkas po lėto Tave griautų. Mano apmastymus nuotraukė kažkoks vyras, jam buvo apie keturiasdešimt, turėjo tamsius trumpus plaukus ir mėlynas akis, jo nosis buvo truputį kreivoką, net nusijuokiau iš to vaizdo

-Ar kažkas panelytei juokinga?- priėjo žingsnis nuo manęs jis

-Ne-e,- sumikčiojau iš baimės, pripažįstu jis tikrai atrodė kraupiai, o ypač kai man pirma pamoka būnant čia, tai paguodos visiškai nekėlė.

-Šaunu, tuomet būk tokia maloni ir užčiaupk savo dailią burnytę, kol nepanaudojau jos kitiem tikslam,- man tiesiogine to žodžio prasme atvipo žandikaulis, aš tiesiog sustėrau iš baimės. Bet taip pat tuo pačiu metu jaučiau kaip mano pakaušyje kažkas degina skylę, bijojau pasukti galvą ir pažiūrėti. Ore tvyrojo nemaloni atmosfera, girdėjosi ritmingi garsūs kvėpavimai, atrodo, kad vaikinai to kas gali nutikti, bijo labiau už mane pačią.

-Taigi visi, susipažinkit su Any,- suriko tas pats vyras.- Ji yra pas mus naujokė ir vienintelė mergina, tad prašome jos neskriausti, bet taip pat pasakysiu, kad Any negaus jokių nuolaidų ar bausmių sušvelninimų, tiesa, mūsų mokyklą jos pamokas vistiek išdėliojo kitaip ir net davė tikslius nurodymus kaip Tave treniruoti. Matai brangute, Tu čia esi svarbus žmogus, nors pati to nežinai, pas mus dar nebuvo tokio žmogaus dėl kurio kiltų toks sąmyšis. Keista, kad tai padaryti sugebėjo tiesiog kvaila mergina

-Aš nesu kvaila,- pasakiau pro sukąstus dantis. Tas diedas mane jau galutinai sunervino, kad net išdrasėjau, bet pamačius jo rūstį žvilgsnį visa drąsa išgaravo lyg ledas ugnyje, nebeliko nei lašelio manyje buvusio pasitikėjimo

-Tu dar drįsti su manim kalbėti? Turbūt Tau niekas nepasakė, kad man negalima atsakyti be leidimo, o jei paklausiu laukiu atsakymo. Matai, šioj mokykloj viešpatauja seniai nustatyta tvarka, ir Tu esi tik antroji mergina čia kolkas, bet kas keisčiausia, kad esi kažkas neįtikėtinai svarbaus šios mokyklos įkūrėjui, kad net negaliu paliesti Tavęs,- taręs tai jis spjovė man ant veido

-Kur yra Any?- išgirdau kažką klausiant

-Aš č-iaa,- atsakiau drebančiu balsu

-Tave nori matyti,- pasakė kažkoks jaunas vaikinas ir perbraukė ranka per plaukus

-Gerai,- tik tiek tesugebėjau atsakyti

-Taigi, Any. Kiek keistas vardas, nemanai? Turiu omenį jis toks neeilinis ir jo reikšmė tokio keista, vis dar nesuprantu kodėl tėvai pakeitė Tavo tikrąjį vardą ir niekam jo nepasakė,- vis burbėjo sau ponosim vaikinas.- Beje aš Džo, ir nereikia manęs bijoti. Tiesa nežinau kodėl tave kvietė valdyba ir labai dėlto užjaučiu, nes nei vienas vaikas ten nebuvo jau du mėnesius. Bet galiu pasakyti tiek, nerodyk kad bijai, nesvarbu kas nutiks, tiesiog parodyk, kad eisi iki galo,- mirktelėjo akim ir apkabino. Nuo jo sklido mėtų kvapas, bet keisčiausias dalykas, kad jo žodžiai buvo beveik vienodi su Smūgio pasakytais.

Priėjom kažkokias duris ir vaikinas man paguodžiančiai nusišypsojo, pravėriau duris ir pamačiau tai ko nesitikėjau...