School Of Blood

7 Dalis

Praitoje dalyje:
Atsitraukėm po lėto vienas nuo kito, bet aš neišlaikiau ir suliejau vėl du vandenynus į vieną. Tas skonis, tos mėtos tarp lūpų, šokoladas, valgytas prieš minutę ir dalelis meilės, tikiuosi, kad jos, sunaikina visą tamsiąją pusę...

7 Dalis

Po kelių minučių aš atsitraukiau nuo jo ir pažvelgiau į tas gilias akis, jos spindėjo, tik aš niekaip nesupratau nuo ko, tikriausiai nuo jausmo palietusio širdis

-Ačiū,- pasakiau paėmusi jo švelnias rankas

-Už ką?- sutrikęs pasiteiravo

-Už tai, kad suteikei man naują prasmę gyventi,- nusišypsojusi teištariau

-Žinai, šitas pasaulis knisa, galbūt mum reikėtų susikurti savąjį?- sušnibždėjo man į lūpas

-O kas bus, kai į šį mūsų kūrinį bus sudėtos visos širdys, o galiausiai jis sugrius? Kai kažkas kažkurį įskaudins?

-Taip nenutiks ir žinai kodėl?- pakštelėjo į žandą

-Ne, apšviesk mane,- apsikabinau rankomis jo kaklą

-Nes nėra įmanoma įskaudinti to kas jau yra įskaudintas ir nuliūdinto to, kas jau liūdnas,- tai taręs įsisiurbė į mano lūpas

-Aš pavargusi, gal jau eime miegoti?- nusišypsojau per tobulą akimirką

-Gerai, kai ką sugalvojau,- perbraukė ranka per plaukus

-Ir ką gi?- išsišiepiau iki ausų

-Galbūt mums derėtų sustumti savo lovas?

-Žinoma,- staigiai atsakiau, turbūt per greitai, nes jis nusijuokė

Po kelių minučių spoksojimo vienas į kitą, mes kibome į darbą. Spintos atsidūrė šalia viena kitos ir mūsų lovos buvo sujungtos į vieną. Stalas stovintis po langu ten ir išliko, jis visada bus vienišas

Priėjusi prie lango, aš pažvelgiau į dangų ir galvojau ar man tikrai čia taip blogai, galbūt man kaip tik pasisekė dėl šitokio gyvenimo posūkio?

Man bemąstant Smūgis griebė už rankos, staigiai patraukė link savęs. Aš atsitrenkiau į jo kietą krūtinę ir pakėliau galvą aukštyn

Tuomet jis griuvo į minkštą lovą, nusitempdamas mane kartu su savimi. Aš užkritau ant jo ir mano kūnas įsitempė

Smūgis tai pajautęs tarė:
-Nebijok, mes to nedarysim, tiesiog noriu savo turtą turėti glėbyje

-Hmm,- teištariau

-Aš Tave myliu,- po šių jo žodžių mano akys sužibėjo, lyg gyvenime vėl būtų įsiplieskusi ugnis, lyg viskas kas buvo jau žlugę, prisikėlė ir atgijo per naują, sukūrė tai kas yra nepamirštama..

-Tu esi nesveikas,- ištariau į jo saldžias lūpas

-Kodėl taip manai? -paklausė ir pradėjo rankas judinti aukštyn ir žemyn per mano nugarą, ties šiurpuliukai niekaip nesustojo, bet sukėlė nuostabų jausmą

-Nes meilė, tai yra stiprus psichikos sutrikimas, bet nesijaudink tokį turim mes abu,- Smūgis prisitraukė mane arčiau ir sulietęs mūsų lūpas, nusišypsojo šiam, dabartiniam gyvenimui, gulinčiam tiesiai ant jo