Dear, Malik.. (SUSTABDYTA. Bus tęsiama vėliau)

5

Five.

-Ar tu pavydi?- išgirdau pašaipų Malik balsą. Aš surimtėjau ir nusijuokiau.

-Tu juokauji?- atsisukau į Zayn.

-O tu graži, kai pavydi,- pamerkė jis man akį.

-Aš nepavydžiu, idiote,- sumurmėjau.

-Kaip tu mane pavadinai?- pajaučiau karštą kvėpavimą už savęs.

-Kaip norėjau taip ir pavadinau,- pavarčiau akis ir Zayn atsuko mane į save. –Nu ko dar?- vaikino akys stebėjo mano. –Tai?- žiūrėjau į jį piktai.

-Tai nebuvo mano mergina,- vaikino juokas pasklido po kambarį.

-Nebuvo?- mano veidas sušvelnėjo, o Zayn nusišypsojo pergalingai. –Pala juk man nerūpi,- surimtėjau.

-Tavo nuotaikos keičiasi milijardus kartų per dieną,- pavartė akis Zayn.

-Ir kas? Užmiši? Išprievartausi?- keistai pažiūrėjau į Zayn.

-Man tai patinka,- Malik ranka apsiviniojo aplink mano liemenį ir prisitraukė mane arčiau.

-Nepasisekė,- pažiūrėjau žemyn. Zayn prisispaudė mane arčiau, jaučiau jo kvėpavimą atsimušanti man į veidą.

-Ar tikrai?- Zayn erzinančiai, bet tuo pačiu ir gundančiai pašnibždėjo man į ausį.

-Ir tai turėjo,- pradėjau ramiu veidu sakyti jam. –Sukelti man milijonus šiurpuliuku, mane sustingdyti vietoje, pamiršti kaip kvėpuoti ir kalbėti,- apsimečiau linksma. –Ar panašiai,- pavarčiau akis ir rimtai pažiūrėjau į Zayn.

-Ankščiau būtent taip ir būdavo,- tylus Zayn balsas pasiekė mano ausį.

-Ankščiau. Gal tau paaiškinti šio žodžio reikšmę?- žvalgiausi. Netikėtai sugavau Malik žvilgsnį, jis buvo piktas spėju dėl mano pasakytų žodžių.

Buvau visai pamiršusi kokios nuostabiai šokoladinės yra Zayn akys. Kokios gražios ir skanios yra jo lūpos. Kaip jo suvelti juodi plaukai nuostabiai atrodė prie jo švelnios odos. Prikandau lūpą apžiūrinėdama vaikiną. Jis buvo gražus ir seksualus, po velnių jis buvo per daug seksualus.

-Patinka vaizdas?- pašaipus Zayn balsas pasiekė mano ausis. Aš supratusį jog visą šį laiką stebėjau jį ir dar prikandau lūpą susigėdau ir nuraudau. –Tu graži kai nurausti,- nuostabi šypseną atsirado Zayn veide.

-Pati žinau,- rimtai atsakiau. Kas man užėjo? –Taigi tu mane taip laikysi,- ramiai pasiteiravau vaikino. –Ar paleisi, po galais?- mano balsas pakilo.

-Lucy, prakeiktai nešauk ant manęs!!- stiprus, griežtas ir garsus Zayn balsas pasklido po kambarį. Menka baimė pasiekė mane.

-Lyg man rūpi,- pagaliau atsitraukiau nuo Zayn.

-Turėtų!- Zayn ranką sulaikė manąją už alkūnės.

-Paleisk, mane,- pasakiau traukdama ranką. –Zayn,- piktai pasakiau. Jis tikrai stipriai spaudė mano ranką ir man ją skaudėjo. –Mali, paleisk mane,- žiūrėjau į vaikiną kurio akys lakstė iš vieno galo į kitą ir jis tik stipriau suspaudė mano raną. –Zayn!- užšaukiau ir Zayn akys susidūrė su manosiomis. Jis žiūrėjo į mane piktai. –Zayn,- tyliai tariau jis net nesiruošė paleisti manęs. –Zy,- pratariau sunkiai ir tyliai, nes mano ranką atrodo lūš tuoj pat. Žiūrėjau į vaikiną ir prisiminiau koks jis buvo man prieš metus. –Mažiuk,- su skausmo aimaną žodis tiesiog išsprūdo man iš burnos, prisiminus jog taip jį vadinau kažkada. Mano laisva ranką švelniai prilietė vaikino ranką ir jo akyse pamačiau gailestį. Jis atleido mano ranką ir žengė keletą žingsnių atgal. Mano ranka buvo raudoną, bet skausmas nebuvo nepakenčiamas. –Ačiū,- tyliai sukuždėjau ir prabraukiau pirštais per paraudusią vietą.

-Atsiprašau,- tylus, bei skaudus Zayn balsas pasiekė mane. Nors vaikinas buvo nusisukęs ir nematė, bet aš nežymiai linktelėjau. Manau man reikėtu dingti iš čia ir grįžti į klubą pas Eric. Palietus durų rankeną pasigirdo rimtesnis Zayn balsas. –Kur eini?- skambėjo taip lyg jis būtų pasimetęs ir nepatenkintas.

-Pas Eric,- atsisukus į jį pasakiau.

-Tu eini pas jį, o ne būni su manimi?- pašaipų Zayn veidą kurį mačiau prieš kurį laiką dabar buvo pakeitęs pasimetimas.

-Su tavimi,- nusijuokiau. –Tu man esi niekas pamiršai,- kad ir kas aš negaliu pamiršti tai ką jis padarė. –Ir beje, jei pamiršai Eric klubas yra vienintelė vietą kurioje aš galiu gyventi,- „Tu tik kekšė" žodžiai skambėjo mano galvoje dėl ko manau žodžiai nuskambėjo garsiau ir pikčiau negu manau.

-Tu visada gali likti čia,- šelmišką šypseną papuošė Malik veidą.

-Tu nesveikas,- pavarčiau akis ir išėjau pro duris. –Zayn,- kreipiausi atidariusi duris pro kurias ką tik išėjau. Vaikinas pakėlė savo rudas akis nuo telefono ekrano. –Gali mane parvežti?- šelmiška šypseną papuošė Zayn veidą. –Be viso to,- pažiūrėjau į jį šypsodamasi.

-Ko?- nusijuokė jis ir įsidėjęs telefoną į kišenę priėjo prie manęs.

-Pats supranti,- ramiai pasakiau ir jis žengė žingsnį į priekį, o aš atgal.

-Ne, apie ką tu?- nusijuokė vaikinas. Aš pažiūrėjau į jį kreiva šypseną ir Malik nusijuokęs uždarė duris ir nuėjo. Aš sekiau paskui vaikiną.

Išlipus iš Zayn automobilio mane pasitiko pasimetusi Eb.

-Evans, jis piktas jog tavęs visą dieną nebuvo, bet kai pamatė jog tave parvežė Zayn jis pasiuto,- panikuodama pasakė Ebby man nespėjus uždaryti durų.

-Eb, vesk Lu, į automobilį ir nelipkit iš jo,- susiraukęs pasakė Zayn žiūrėdamas į vieną tašką. Aš nusekiau jo žvilgsnį ir pamačiau pareinantį Eric su ginklu rankose. Jūs juokaujat?