Draugai

II

Kitą dieną per pietus užsuko Lukas. Nusprendė man padaryti staigmeną ir išsitempė į kavinę. Ne kartą jam buvau sakiusi, jog nemėgstu daryti ilgos pietų pertraukos, buvau linkusi pasilikti parduotuvėje ir pietauti dirbtuvėse. Kadangi šiandien mama nedirbo, teko parduotuvę pietų metu užrakinti.

- Neniurzgėk tiek, turi kartais normaliai papietauti, - vis kartojo Lukas apsikabindamas mane per liemenį.

Man nieko daugiau neliko, kaip jam nusileisti. Pastebėjau, kad mūsų bendravime vis dažniau taip nutinka. Lukui patikdavo kai viskas būdavo pagal jo norus. Niekada savęs nelaikiau tokia minkštakūne ir prie visko prisitaikančia be jokio pasipriešinimo. Dažnai mokėdavau pastovėti už save, bet bendraujant su Luku man paprasčiausiai tai nerūpėdavo, tad leisdavau jam elgtis pagal savo norus. Per tą laiką jis įprato per daug viską kontroliuoti ir dėl to kalta buvau tik aš pati.

- Būčiau dėkinga, jei kitą kartą, kai sugalvosi ką nors panašaus, pirma pasitartum su manim.

- Gerai, gerai...

Iš jo tono supratau, kad tai anaiptol nieko nepakeis.

Pietavome kavinėje, kurioje šurmuliavo begale žmonių. Stebėjausi kaip mums pavyko surasti laisvą staliuką. Užsisakiau vištienos sultinio su prancūziškais rageliais. Lukas, kaip tikras vyras, pasirinko kepsnį. Netikėtai jis užsiminė apie savo draugą Martyną, kuris penktadienį rengia savo gimtadienio vakarėlį už miesto esančioje man negirdėtoje viloje. Daugybė žmonių ir pasilinksminimai iki ryto manęs niekada nežavėjo, neapsuko galvos ir dabar. Tuo metu Lukas atrodė linksmas it Kalėdų rytą gavęs krūvą dovanų.

- Laukia nuostabus savaitgalis, - mirktelėjo Lukas apimtas ekstazės dėl būsimų planų.

- Tu ir vėl nusprendei su manimi nepasitaręs, - pyktelėjau.

- Žinau, kad neturi savaitgaliui planų, - mestelėjo atsainiai nepastebėjęs mano suirzimo. – kas gali būti geriau už nesibaigiantį tūsą visą savaitgalį?

- Nenoriu viso savaitgalio praleisti tavo draugo gimtadienyje, - atsakiau griežtai, - turiu užsakymą, kurį turiu pabaigti iki antradienio, tad sekmadienį ketinau padirbėti.

- Tu per daug dirbi.

- O tu per daug linksminies.

Lukas turėjo darbą, tačiau tai, jog dirbo dėdės įmonėje jam suteikdavo dideles nuolaidas. Iš darbo išeidavo kada norėdavo, ateidavo taip pat laisvu grafiku. Kartais jis mokėdavo rimtai susikoncentruoti į darbą, bet niekada dėmesio neišlaikydavo ilgai.

- Siūlau tau kompromisą: galime pabūti iki šeštadienio pietų.

- Ką? Juokauji? Praleistume daugiau nei puse smagumo, ten visi greičiausiai užsibus iki pat pirmadienio ryto...

- Tuomet vyk vienas, - truktelėjau pečiu ir padėkojau padavėjai atnešusiai kavą.

- Na jau ne, mudu pora todėl turi vykti drauge.

Jis nukreipė į mane maldaujantį žvilgsnį. Šįkart buvau pasiryžusi nepasiduoti jo gražioms mėlynoms akims.

- Arba iki šeštadienio, arba iš visko nevykstu.

Mačiau kaip jis supykęs tvirčiau suspaudžia lūpas. Kelias minutes kažką svarstė.

- Gerai, - galiausiai nusileido, - pabūsime iki šeštadienio.

*

Daugybe nepažįstamų veidų, žmonių balsai ir tranki muzika susiliejo į vieną didelį chaosą. Gniaužiau rankoj vienkartinį puodelį su keisto skonio sidru ir nusprendžiau daugiau negerti. Žvalgiausi po kambarį Luko, tačiau jo niekur nesimatė. Atsidususi patraukiau į balkoną, čia atrodė bent šiek tiek ramiau nei visame likusiame name.