Draugai

III

Lukas skambinėjo ištisą dieną. Neatsiliepiau ir neatrašinėjau į jo žinutes, nes vis dar jaučiausi gerokai įpykusi. Rimtai ėmiau svarstyti ar visko neužbaigus, akivaizdu, kad su Luku aš toli neisiu, jis tikrai buvo ne tas, kuris padėtų išstumti Mantą iš galvos. Nepaisant to sekmadienis praslinko ramiai, nes užsidariusi namuose pasišvenčiau darbui. Gaminau lėlės karkasą, visaip lanksčiau ir sukau vielą formuodama maždaug trisdešimties centimetrų ūgio figūrėlę. Tada ją apsiuvau specialiu kamšalu ir karkasas įgavo realesnę liemens, kojų ir rankų formą. Liko styroti tik metalinės kilpos ant kurių tvirtinsis iš modelino išlipdytos galūnės. Puošnią viduramžių suknelę iš tamsaus mėlyno šilko su raukiniais ir karoliukais jau buvau pasiuvusi pagal užsakovės pateiktą nuotrauką.

Į „Mozaiką" užklysdavo nemažai moterų, kurios domėdavosi porcelianinėmis lėlėmis. Pardavinėjome ir antikvarines lėles, tačiau jų kainos būdavo labai įspūdingos, tad dažniau žmonės panordavo įsigyti pigesnes jų kopijas. Man patiko gaminti lėles, tad mielai tuo užsiėmiau. Dvi draugės Violeta ir Irena taip pavergė mamą, kad ši priėmė ir jų unikalius užsakymus.

Ištraukiau iš orkaitės skardą ant kurios kepė lėlės veidas ir rankos iki plaštakų. Kai mano kepiniai atvėso, ėmiausi paišyti lėlės veidą, netrukus į mane jau žvelgė nuraudęs ir šiek tiek susidrovėjęs lėlės veidelis. Pritvirtinau jį prie paruoštos galvos, lėlės plaukai buvo šviesūs ir garbanoti. Susegiojau garbanas miniatiūriniais segučiais suformuodama aukštą šukuoseną. Prilipinusi paskutines detales turėjau tobulą kūrinį.

Pirmadienis buvo saulėtas ir tai nuteikė pakiliai. Plušėjau parduotuvėje linguodama į muzikos taktą. Išpakavau naujas prekes ir suvedžiau į mūsų parduodamų daiktų sąrašą. Taip pat reikėjo papildyti interneto puslapį, nes mama sunkiai bendravo su kompiuteriu. Pabuvusi iki pietų mama išvyko į konsultaciją. Nauji svečių namai ieškojo įvairiausių smulkmenų, kurie kambarius lankytojam paverstų patraukliais ir jaukiais.

Man beišpakuojant ketvirtą dėžę į parduotuvę įsiveržė saldžių kvepalų debesyje paskendusi mergina. Kilstelėjau galvą nuo prekystalio nutaisiusi mandagią šypseną, tačiau kai atpažinau viešnią ši per pus sumažėjo.

- Sveika, Sandra, - pasisveikinau.

- Labas ir tau, - mestelėjo piktai ir nudrėbė rankinę ant staliuko.

Iš jos kariško nusiteikimo sprendžiau, kad nieko gero nesulauksiu. Nuo pat pirmos dienos kai susipažinau su Sandra mes nespinduliavome viena kitai draugiškumu. Pakenčiau ją tik dėl Manto, nors ir buvau išreiškusi jam savo nuomonę apie ją. Tačiau jis su ja susitikinėjo, niekada gerai nesupratau kuom ši perdėtai išsidabinusi mergina jį patraukė. Pudros sluoksnis tobulai dengė visą veido odą, riestos blakstienos, papūstos lūpos ir nenatūraliu baltumu nušviesinti plaukai. Gal ji ir būtų graži jei per puse visko sumažintum, be to, nuo jos trenkė it nuo gėlių parduotuvės.

- Aš daugiau nepakęsiu, kad kištumeisi į mano ir Manto santykius, - pareiškė.

- Ką? Nesuprantu... - susiraukiau, nors jų draugystė man nepatiko į jų santykius aš tikrai nesikišau.

- Liaukis mums trukdžiusi, - sušnypštė, ji tikrai atrodė įpykusi, - jau negaliu suskaičiuoti kiek kartų tu mums sutrukdai ir jis privalo lėkti tau padėti, nes niekas daugiau negali! Praėjusią savaitę taip nutiko net keturi kartus, negana to, kad kai turėjome vakarieniauti su mano tėvais per tave vakarienė nebeįvyko, tai net šeštadienį jis išskubėjo pas tave, nes tau jo prireikė. O kiek dar kitų daugybe nesuskaičiuojamų kartų... Pažadu, kad jei tai dar kartą pasikartos, tikrai skaudžiai pasigalėsi, - jos akys piktai sužibo.

Ištiesinau pečius ir atkišau smakrą, nekitau leisti šiai apsivarsčiusiai šluotai ant manęs rėkauti. Taip ir maniau, kad Mantas vieną dieną man privirs košės su tais savo išsigelbėjimo planais. Be to, kai skambinau šeštadienį jis man net neužsiminė, kad yra su Sandra.