Draugai

IV

Kitos dvi savaitės prabėgo ganėtinai greitai. Pagaliau grįžo Amelija iš savo atostogų, tad beveik kiekvieną vakarą susėdusios pas ją arba pas mane namie plepėdavom iki išnaktų. Buvom geriausios draugės nuo pirmos klasės ir labai ją branginau.

Lukas nesiliovė skambinti. Kelis kartus laukė po darbo, tačiau nedaug iš to pešė, nes išgelbėdavo Amelija. Kiekvieną dieną kurjeris pristatydavo po nedidukę puokštę gėlių. Tai tik įrodė, kad Lukas neketina lengvai pasiduoti. Įtariau, kad tai tebuvo principo reikalas, nenorėjo manęs paleisti, kol pats taip nebūtų nusprendęs. Ką gi, šiuo klausimu aš taip pat buvau užsispyrusi ir jokios gėlės manęs nesuminkštins.

Sandra daugiau nebuvo pasirodžiusi parduotuvėje, tad spėjau, kad Mantas su ja pasikalbėjo ir pagaliau viską išsiaiškino. Buvau jį sutikusi tik vieną kartą, kai su Amelija pietavome kavinėje, jis prisijungė prie mūsų. Iš be perstojo į jo telefoną plūstančių žinučių ir susiraukusio žvilgsnio supratau, kad jis vis dar mėgaujasi jos draugija, tačiau buvau dėkinga, kad nesidalino paskutinėmis naujienomis.

Penktadienio vakarą Amelija nusprendė jog mums būtinai reikia prasiblaškyti ir apsilankyti klube. Retkarčiais jai pavykdavo mane ten nutempti, tačiau didelio poreikio ten eiti niekada nejaučiau. Šį kartą leidausi įkalbama, nes ir pati jaučiau, kad reikia prasiblaškymo. Per ilgai užsisėdėjau namuose apsikrovusi darbais.

Užsivilkau paprastą juodą suknelę. Ji buvo dusli su plačia iškirpte, pasitaisiau, kad ši smuktų nuo vieno peties, klubai buvo dailiai apgaubti ir užsijuosiau sidabrinį diržą tai pabrėždama. Įsivėriau ilgus kabančius auskarus, rankas papuošiau keliomis apyrankėmis. Niekada nemėgau ryškaus makiažo, tad pasidariau klasikinį padūmavusį, skruostus šiek tiek parausvinau skaistalais, o lūpas patepiau paprastu vazelinu. Plaukus palikau palaidus.

Amelija susitarė, jog mus paveš jos pusbrolis. Ji buvo visiška mano priešingybė - dėvėjo ryškiai geltoną suknutę, juodi plaukai įmantriai sugarbanoti ir stulbinantis makiažas. Tikras modelis nužengęs nuo madų žurnalo viršelio.

- Šiandien tai bent pasiausime, - nusijuokė, - nusipelnėme merginų vakaro.

- Taip, reikia truputį atsipalaiduoti, bet nepaleisti vadžių iš rankų, - perspėjau.

- Žinau, žinau. Jei pamatysi, kad jau pasiekiau savo kokteilių limitą - stabdyk mane.

- Tai štai kodėl mane imi kartu, - nusijuokiau, - kad būčiau tavo asmenine prižiūrėtoja, kol suksi vargšams vaikinams galvas.

- Ne tik dėl to, - nepasimetė, - štai aš pasirūpinsiu, kad tu bent priartėtum prie savo kokteilių ribos ir visiškai iš galvos išmestum Luką.

- Na, aš problemų dėl galvojimo apie jį neturiu, čia jam derėtų nusikratyti minčių apie mane.

Kai atvykome į klubą šis jau buvo pilnas žmonių. Iš karto apgaubė maloni šiluma ir dūmų kvapas. Tranki muzika verti linkčioti kojas ir siūbuoti klubais. Čia buvo kelios salės, tad galėjau pasirinkti man labiau patinkantį muzikos stilių. Įsitaisiau ant vienos sofos ir Amelija iš karto į rankas įbruko šaltą Mohito kokteilį. Abi ėmėme stebėti grupelėmis plūstančius žmones.

Pamačiau kelis pažįstamus veidus. Buvę grupiokai priėjo pasisveikinti, o tada išsikvietė ir šokiui. Nebuvau jų mačiusi nuo studijų lakų, tad buvo smagu sužinoti kaip jiems sekasi. Amelija tuo metu jau sukosi pačiame aikštelės vidury.

Stabtelėjusi prie baro užsiplepėjau su Tadu, čia dirbančiu barmenu, šis buvo Manto draugas. Jis pažinojo ir Ameliją, kiek draugė pasakojo, tai žinojau, kad jie kelis kartus buvo susitikę. Tada toptelėjo mintis, kad galbūt dėl jo jį šį vakarą mane čia atsivedė.