Mainų Programa / L. T. / ✔

(23)

Louis greitai atsistojo. Norėjau atsistot ir aš, bet skausmas apačioj neleido. Louis priėjo prie stalo ir iš vieno stalčiaus ištraukė ginklą. Pamatęs mano išsigandusį žvilgsnį priėjo ir švelniai pabučiavo.
"Viskas bus gerai, mažute. Aš tau prižadu. Juk sakiau, kad tave apsaugosiu" jis užsitaisė ginklą ir išėjo. Aš labai sunkiai atsisėdau. Norėjau atsistot, bet mane sustabdė Louis įlėkdamas pro duris. Jis sunkiai kvėpavo. Staigiai pagriebė mane ir išnešė iš to kambario. Mačiau, kad čia buvo kilęs sąmyšis. Louis greitai išnešė mane į lauką ir isodino į mašiną. Užvedė. Mačiau koks susinervinęs buvo. Važiavo greitai. Padavė man telefoną.
"Skambink Niall ir įjungk garsiakalbį" tarė padarydamas staigų posūkį. Mano galva trenkėsi į stiklą, tačiau aš nieko nesakiau tik kuo greičiau surinkau Niall numerį. Netrukus jis pakėlė.
"Alio? "
"Niall, slėpk viską. Jie ateina"
"Šūdas. Harry, Zayn, Liam greičiau. Jie ateina. Loui, o kaip tu? "
"Aš išsisuksiu kaip nors. Bet dėl Inos nežinau"
"Ji su tavim?! "
"Taip"
"Po velnių Louis. Ji turėjo būt mokykloj"
"Žinau žinau. Ne dabar nelaikas priekaištams Niall" Louis atsiduso. Aš bijojau. Nežinojau kad dedasi ir mane tai vertė gūžtis.
"Gerai. Ate Niall" Louis paėmė iš mano rankų telefoną ir jį išjungė.
"Nurimk, mažute. Viskas bus gerai" Louis trumpam žvilgtelėjo į mano pusę. Tiesiai atsisėdau kėdėje. Louis važiavo greitai, o aš net neįsivaizdavau kur mes važiuojam. Stipriai užmerkiau akis kai Louis padidino greitį. Išgirdau kaip Louis nusikeikia ir atmerkiau akis. Viskas pro langus liejosi. Louis nepaliaujamai žvilgčiojo į galinio vaizdo veidrodėlį.
"Velnias. Išimk ginklą iš po sėdynės!" sušuko. Aš drebančiom rankom ieškojau po sėdyne ginklo.
"Greičiau!" piktas Louis balsas privertė mane susigūžti. Trūko tiek nedaug, kad apsiverkčiau. Drebančiom rankom ištraukiau ginklą.
"Moki šaudyt? "
"Ne" mano balsas virptelėjo.
"O vairuot? "
"Teta truputį mokė, bet ne daugiau. Aš net teisių neturiu... "
"Koks skirtumas" Louis šiek tiek prilėtino ir viena ranka atitraukė savo sėdynė atgal.
"Lipk pas mane" tarė. Aš atsisegiau diržą. Lėtai įlipau pas jį. Jis paleido vairą ir pedalus ir perlipo į keleivio sėdynę.
"Neletink greičio" tarė užtaisydamas ginklą. Aš giliai įkvepiau. Man buvo taip baisu. Akys buvo įsmeigtos į kelią. Rankos taip stipriai spaudė vairą, kad mano krumpliai pabalo. Akies krašteliu pažvelgiau į Louis. Jis atidarė langą ir iškišo galvą. Pasigirdo šūvis. Tai privertė mane giliau įkvept. Garsiai.
"Viskas gerai" Louis pasilenkė ir švelniai pabučiavo man į skruostą "aš tikiu tavim, mažyte. Tiesiog važiuok. Nieko neatsitiks" jis vėl iškišo galvą pro langą ir šovė. O stengiausi nurimti.
"Už maždaug dviejų šimtų metrų bus posūkis į mišką. Važiuok ten" tarė vėl iškišdamas galvą. Aš nieko neatsakiau. Louis atsisėdo sėdynei. Jaučiau jo žvilgsnį.
"Suk čia" tarė ir pasukau į kažkokį miško keliuką.
"Sulėtink, bet visiškai nesustok" vėl tarė. Nustebau koks ramus buvo jo balsas. Lėtai važiavom miško keliuku.
"Gerai. Sustok" Louis atsiduso kai sustabdžiau automobilį. Aš atsirėmiau sėdynei ir užsidengiau veidą delnais. Netrukus pajutau karštą kvėpavimą. Atitraukiau rankas. Louis mane suėmė ir mus apsuko taip, kad jis sėdėtų ant sėdynės, o aš ant jo. Louis pasilenkė ir sujungė mūsų lūpas.
"Atleisk" jis sumurmėjo švelniai braukdamas man per nugarą. Aš giliai įkvėpiau. Mano rankos vis dar drebėjo. Keista, bet neverkiau. Atrodo ašaros užstrigo kažkur viduje. Mano galvoje dabar buvo tokia sumaištis, kad galvojau jog išprotėsiu.
Pažvelgiau Louis į akis. Jis švelniai suėmė mano veidą viena ranka, o kitą paliko ant nugaros. Su nykščiu jis švelniai glostė mano skruostą.
"Ar tu tikra? " staiga paklausė jis, o aš klausiamai pažiūrėjau į jį.
"Tokie dalykai man atsitinka dažnai. Mačiau kaip tau buvo baisu. Ar tu tikra, kad nori būti mano mergina? " paklausė, o aš sustingau. Palinkau link Louis ir rankomis apsikabinau jo kaklą.
"Taip aš bijau. Bet aš noriu būti tavo mergina. Žinau tai keista, bet aš negaliu be tavęs, Loui. Tu vienintelis mane mėgsti. Tu manęs nevengi. Tu mane saugai" ranka švelniai glosčiau jo plaukus. Palinkau ir pakštelėjau jam į nosį. Jis nusijuokė "tu mielas, žavus ir nuostabus" vėl tariau. Jaučiau kaip Louis prisitraukia mane arčiau.
"Ina, bet tu gali... "
"Mirti" užbaigiau. Jis tik linktelėjo "jeigu tai vienintelė kaina, kad galėčiau būti su tavimi, tada sutinku" tariau. Jis pasilenkė ir sujungė mūsų lūpas.
"Aš tave saugosiu. Aš prisiekiu. Tu mano, o aš tavo. Aš tavęs nepaleisiu. Niekada. Niekada nemaniau, kad būsiu čia kur esu. Bet esu. Ir aš laimingas" Louis nusišypsojo "aš tave išmokysiu apsiginti. Aš tau suteikiu progą bėgti Ina. Aš žiaurus žmogus. Nenoriu, kad po to galėtumeis " jo akys sublizgo. Aš atsidusau.
"Lou, kai man buvo penkeri, aš pamačiau savo tėvų lavonų nuotraukas. Teta tiesiog paliko ant stalo. Jie buvo suvarpyti kulkų" aš pradėjau kukčioti. Louis švelniai priglaudė mane prie savęs " nemanau, kad yra kažkas žiauriau už tai. Jokie kankinimai ar smūgiai. Niekas" ašaros tekėjo mano skruostais "todėl aš noriu būti su tavim. Aš noriu, kad padėtum man tai užmiršti" tariau. Jaučiau kaip Louis ranka palindo po mano megztuku. Jis glostė mano nugarą.
"Mažute, žinau, kad tau sunku, bet kas nužudė tavo tėvus?"
"Aš nežinau. Dvi gaujos nusprendė prekybos centre išsiaiškinti santykius ir jie pakliuvo tarp jų. Jie mirė kaip ir dar šimtas nekaltų žmonių. Policija tiesiog nuleido rankas. Sakė, kad neįmanoma jų susekti. Tos dvi gaujos kontroliuoja daug Londono. Policija jų bijo" sukukčiojau. Louis pasilenkė ir pabučiavo mano žandą.
"Viskas bus gerai. Aš tau prižadu. Tu būsi stipri. Ir tu tai išgyvensi. Aš tau padėsiu"
"Lou? " pakėliau akis į jį. Jis irgi pažvelgė į mane. Aš giliai įkvėpiau.
"Aš tave myliu" tariau. Jo rankos dar stipriau mane suspaudė.
"Aš irgi" jis palinko ir sujungė mūsų lūpas.