*Dirty!*Mano motinos žudiko Sūnus// l.t (N-14)

Prologas

- Viktorija, mamytė tuoj grįš. Gali paleisti mane. – prašė jauna graži moteris, kurios maža dukrelė apsikabinusi jos kojas nenorėjo paleisti.

- Nenoriu likti pas senelius, - skundėsi mergaitė, - Kodėl negali pasiimti manęs?

- Taip reikia, - tamsiaplaukė moteris garbanotais plaukais atsitūpė ir pasižiūrėjo į savo mažąją kopiją. Ji paveldėjo lygiai tokias pačia rudas akis, tamsius plaukus ir veido bruožus, - Pameni, per Kalėdas paprašei Kalėdų senelio naujo tėčio? Vieną tokį radau! Kai ateis laikais, su juo susipažinsi. Jis labai turtingas ir galėsi gyventi kaip princesė. Galėsi turėti viską, ko tik panorėsi.

- Net ponį?, - graudžiu balsu paklausė.

Moteris nusijuokė ir nušluostė dukros ašaras.

- Net ponį, - linksmai išsišiepė, - O dabar eik pas močiutė, kad tavęs naujas tėtis nepamatytų. Juk nenori sugadinti staigmenos?

Mergaitė linktelėjo ir paleidusi motiną iš glėbio, pasislėpė virtuvėje, ką iki šiol darydavo, kai tas vyras ateidavo.

Suskambo durų skambutis ir moteris pasitaisė savo trumpą raudoną prigludusią suknelę. Viktorija stebėjo pro durų plyšį savo naująjį tėtį, kuris įžengė pro duris ir apkabinęs per liemenį tamsiaplaukę, įsisiurbė jai į lūpas.

- Tu šiandien kaip visada gundančiai atrodai, Evelina, - pažemintu balsu prabilo aukštas vyras. Jis dėvėjo tamsius džinsus, juodus marškinius ir švarką, o tamsius plaukus buvo susišukavęs į šoną.

- Perdedi, Robertai, - sukikeno.

- Sakiau, kad su šia suknele atrodysi seksualiai, o tu nenorėjai, jog ją nupirkčiau, - nužiūrinėjo ją nuo galvos iki kojų.

- Ne tai, kad nenorėjau... O tiesiog, pastaruoju metu per daug mane lepini prabangiais daiktais.

- Gražiai moteriai negalima nieko gailėti, - jis pradėjo bučiuoti Evelinos kaklą, - Juk žinai, kad galiu sau tai neleisti.

- Žinau, - su aimana ištarė tuos žodžius, susilydžiusi jo glėbyje, - Bet tai mano tėvų namai, todėl jie gali pasirodyti bet kada...

Vyras atsitraukė ir perbraukė ranka per savo plaukus apsilaižęs lūpas.

- Gaila, nes norėčiau dabar tave iškrušti.

- Galėsi, kai nusileis lėktuvas Havajuose, - perbraukė pirštu per vyro krūtinę, - O ką tu žmonai pasakei kur vyksti?

- Kaip visada... Darbo reikalai, - išsišiepė klastingai, - Kai tik grįšime, pateiksiu skyrybų prašymą.

- Tikiuosi, - paėmė nuo grindų lagaminą, - Nes per ilgai delsi, o tu žinai, kaip man nepatinka laukti.

Robertas iš moters paėmė didelį lagaminą ir su kita ranka palietė jos skruostą.

- Lauksi, kiek reikės, - šaltai ištarė šiuos žodžius, - Mums visas gyvenimas prieš akis.

Evelina linktelėjo ir persimetusi per petį prabangią rankinę, paliko savo tėvų namus. Viktorija nubėgo į svetainę ir stebėjo pro langą, kaip mama įsėdą į prabangų automobilį ir didelių greičiau nuvažiuoja gatve.

Tai paskutinis sykis kada ji matė motiną gyvą. Po kelių dienų praneš per žinias apie rastą moters kūną Sietlo upėje, o„naujasis tėtis" pradings, lyg nieko nebūtų atsitikę.

Tai mano pirma 1D istorija. Labai bijojau kelti, tikiuosi patiks ir skaitysite. Lauksiu jūsų komentarų ir vote ir ar verta tęsti toliau.