Leicester City II

28

" Sakiau, kad negaliu be jo gyventi. "        Tvirtai pareiškiau atsisukusi į ją

" Aš nejuokavau. "        Silpnai susiraukiau patvirtindama

" Būtent todėl, tu neturėtum būti tokia nustebusi, kad Harry ir vėl mano gyvenime. "

<>

     Į Londoną grįžtu sekmadienio popietę. Kelionė traukiniu trunka vos valandą ir keturiolika minučių, todėl rankose laikau antros klasės bilietą. Jaučiuosi išsekusi. Maniau, kad savaitgalis su mama ramiame Leicesteryje padės man atsipūsti, ir atsipalaiduoti. Bet taip nebuvo. Mama visą savaitgalį kartojo, kad nori man visko ko geriausio. Ir aš patikėjau ja.

     Žmonės aplinkui pradeda judėti artėjant link stoties. Užsivelku savo šiltą treningą ir keletą minučių ramiai sėdžiu leisdama skubantiems žmonėms išlipti pirmiems. Apmažėjus žmonių srautui, atsistoju ir pačiupusi savo lagaminą išlipu iš traukinio.

     Stotyje gausybe žmonių, visiškai suprantama, šiandien sekmadienis. Nieko nelaukdama ištraukiu lagamino rankenėlę ir tempiu jį paskui save. Žmonės zuja visur aplink mane, užkliūdami mandagiai, bet greitai atsiprašo ir toliau lekia savais keliais. Tikriausiai atrodau kaip nevykusiame sulėtintame filme, visiškai neskubėdama judu pirmyn, kol tuo tarpu aplinkiniai laksto aplink mane. Atsigręžiu atgal išgirdusi savo vardą, per kelias sekundes nužvelgiu žmones už savęs, supratusi, kad šaukė ne mane, judu tolyn.

"Kimberly! "

     Dar kartą išgirdusi savo šaukiamą vardą atsigręžiu atgal ir visiškai sustoju žvalgydamasi žmonių minioje. Jaučiu kaip mano kūnas apmiršta išvydus Harry aukštą figūra žmonių sraute. Kol Harry laviruoja tarp žmonių bandydamas išvengti susidūrimų aš bandau atgauti kvapą ir atgaivinti savo staiga nutirpusį kūną. Nors čia pilna žmonių, jo eisena kaip visuomet tvirta, jo žingsniai dideli, o veidas ryžtingas. Nežinau ko tikėtis, kai jis prieis. Paskutinį kartą, kai buvome susitikę aš pasakiau jam apie Jake, o jis reagavo palyginus ramiai, todėl galbūt dabar jis apšauks mane viduryje stoties. Išvadins kekše ar pasileidėle. Atsikrenkščiu, norėdama patikrinti ar mano balsas niekur neišgaravo.

     Buvau priversta paleisti lagamino rankenėlę, kai Harry stipriai apglėbė mano kūną savo tvirtomis rankomis. Galiausiai jis savo pirštus įvėlęs į mano plaukus, priglaudė mano galvą sau prie krūtinės. Jaučiau kaip staigiai mano kūnas sustingo, nesitikėjau, kad jis puls manęs apkabinti. Pajutęs, kad pasimečiau jis pabučiavo į mano plaukus viršugalvyje, po keleto akimirkų pakėliau savo sunkias rankas ir uždėjau jas ant Harry juosmens, bandydama susivokti kas čia vyksta.

     Aš negaliu pasakyti tiksliai kiek laiko mes šitaip stovėjome. Vietoje to, kad paklausčiau ką jis čia daro aš pasinėriau į šią malonią akimirką. Stovėti tvirtai apkabintai Harry rankų turbūt pats nuostabiausias jausmas pasaulyje. Iš pradžių aš stebėjau pro šalį lekiančius žmones, bet po keleto minučių vaizdas pradėjo lietis ir aš supratau, kad verkiu. Neatsimenu kada paskutinį kartą jaučiausi tokia laiminga. Po kiek laiko Harry atsitraukė ir nužvelgęs mano apsiašarojusi veidą akivaizdžiai sutriko

" Kas negerai? "      Stebėjau kaip jo kaktoje išryškėjo kelios raukšlės

" Viskas gerai. "      Šyptelėjau stengdamasi suvaldyti iš vidaus kylantį purtymą

" Kimberly tu verki. "      Jis nenustojo pirštais šluostyti ašarų riedančių mano skruostais

" Aš negaliu to suvaldyti. "      Prunkštelėjau, tikriausiai atrodau klaikiai, juokiuosi ir verkiu vienu metu