Always (Sustabdyta)

3

*Kamila*

Atsibudau lauke, o ant mano krūtinės krito žemės... Staigiai atsisėdau:
-Kas čia vyksta?!
Klara tik žiūrėjo išpūstomis akimis ir nieko nesakė. O tada lyg atsitokėjo:
-Ak! Maniau tu mirus!
Apsižvalgiau, aš esu kažkokiam šiukšlyne.
-Ir norejai mane palaidoti šiukšlyne?!- supykau, aš nepratųs pykti... Kas man daros?
Klara tiesė ranką įmane, jau galvojau kad pagaliau jai širdis suminkštėjo, bet ji pasiėmė rankinuką ir nuėjo. Po kiek laiko išgirdau kaip užsiveda mašina ir išvažiuoja. O, na puiku. Kaip aš dabar grįšiu namo? Atsisėdau. Klara galėjo bent jau duobę iškast... Aš net nežinau kur esu... Aplink vien miškas. Na, neturiu ko prarasti. Tad pasukau į kažkurią pusę ir tiesiog lėtu žingsniu nuėjau tolyn. Ilgai klaidžiojau. Ir tada pamačiau begalo gražų vaikiną. Jis buvo šviesiais plaukais, žaliom akim ir be galo putliom lūpom. Taip ir norėjosi į jas įsisiurbti ir tiesiogine prasme, iškuršti tiesiog čia. Wow wow wow... Kas čia darosi? Manau man reikia apsiraminti, tad nustačiau rimtą miną ir prięjau prie jo:
-Sveikas,-pasisveikinau.
Jis išplėtė akis ir apsižvalgė. Šiandien visi kažkaip nustemba.
-Tau tau sakau,- kodėl jis toks apspangęs...
Nespėjau sumirksėt ir joas jau buvo prie manęs. Kas čia katik nutiko?!
-Am...Manau... Aš jau eisiu...-išlemenau.
Apsisukau ant kulno ir nubėgau, bet tada stiprios rankos suėmė mano liemenį ir atsuko į save. Pažvelgiau į jo akis. Jos žiūrėjo man į kaklą ir pajuodavo. Oooo. Smagu žinot, jog ne aš viena keičiu akių spalvą... Jis jau lenkėsi prie mano kaklo... O aš net pajudėti nesugebėjau. Labai norėjau bėgti iš čia, bet mano kūnas neklausė. Tada jis pažvelgė man į akis:
-Tu pamirši viską kas dabar nutiks.
Jia rimtai mano, kad aš pamiršiu?! Kas jsi toks, jog man įsakinėja?!
-Kodėl turėčiau tavęs kalusyti?- reikėjo patylėti...
Jo veide atsispindėjo nuostaba.
-Nes aš tau taip pasakiau,-ramiai tarė.
-Ir manai, kad aš paklausysiu?!- ir kada aš išmoksiu nulaikyti liežuvį už dantų...
Tada jis nusišypsojo ir pasilenkė pabučuuot mane. Bet nespėjo. Aš trenkiau jam per veidą ir pabandžiau išsilaisvint iš jo glėbio, bet nepavyko. Jis buvo per stiprus. Na, bent jau žinau, jog dar valdau savo kūną. Tačiau jo veidą perkreipė pyktis:
-Na ką... Vadinasi švelnus nebūsiu,-pasakė ir sulietė mūsų lūpas.
Aš neatsakiau į bučinį tad jis atsitraukė ir vėl pažvelgė man į akis. Tada vėl pabandė, bet aš jam nenusileisiu. Tada jis suurzgė. Nespėjau susivokt, kaip mano palaidinės skutai jau gulėjo ant lapų. Aš greitai užsidengiau krūtinę. Jis tik dar labaiu suirzo. Ir tada dingo. Kol ieškojau kuo prisidengt jis vėl atsirado prieš mane, tik šį kartą, su virve rankose. Dar sekundę ir aš jau gulėjau, o mano kojos ir ramdos buvo pririštos prie dvejų medžių. Taigi, negalėjau net pajudėti. Tuo įsitikinau pabandžius. Jis pamatęs nusišypsojo kraupia šypsena. Priėjo ir apžergė mane atsisėsdamas ant mano dubinkaulio. Jo rankos per plėšė mano lemenėlę ir mano krutinė iššoko visu gražumu, o galiu pripažiti, jog ji yra didelė. Vaikinas tik dar plačiau nusišypsojo. Jis vėl mane pabučiavo. Ir tada stipriai suspaudė mano krūtis. Išleidau tylią nuostabos kupiną skausmo aimaną. Jam tai patiko. Mačiau iš jo akių. Tada jis atsistojo ir nusiėmė kelnes. O ne, aš dar nekalta! Nenoriu prarasti nekaltybės būdama išprievartauta! Jo draugužis buvo jau pabudęs. Nieko gero. Jis numovė man kelnes iki pėdų. Greit prišoko ir atsisędo ant mano kojų. Atlaisvino virves taip, kad galėčiau judinti kojas ir jas pražergė. O tada prilietė mano vietelę. Aš išsigandau. Tada jis pasilenkė ir papūtė vėją. Suvirpėjau. Tai nebuvo labai malonus jausmas.
-Tu dar nekalta,- pasakė nustebęs, o tada tik išsišiepė dar plačiau:
-Bus tik linksmiau!-pasakė ir nuėmęs kelnaites staigiai į mane įėjo. Visam miške girdėjosi tik mano rėkimas...