Always (Sustabdyta)

6

*Rytas*
*Kamila*
Niekada nepamiršiu šio skausmo... Vos galėjau užmigti. Harry sakė, kad mes atseit labai greitai gijam. Ir ištiesų, man jau nebeskauda!
Am... ,,Labas?" nedrąsiai paklausiau.

Labas

,,Taigi... Aš nesapnavau?"

Ne (nusijuokė)

-Tai gerai. ,,O dieve, labai atsiprašau. Visai pamiršau"

Nieko tokio.

-Kas gerai?- pamačiau Harry atsirėmusį į duris.
-Ko tau čia reikia?-paklausiau.
-Na, tu kaip ir mano kambaryje, o man reikia persirengti.- Harry nusijuokė.
Apsidairiau. Pirmas kartas per 11m. kaip aš miegu tikroje lovoje.
-Tikrai?-nustebo Harry. Na, pasirodo garsiai pasakiau.

Ir dar kaip garsiai

Nusijuokiau.
-Kas čia tokio juokingo?- iš už durų išlindo Niall.
-Nesiartink!- surikau.
-Kodėl aš tavęs turėčiau paklausyti?- paklausė jis. Sutrikau. Pažiūrėjau į Harry. Tas tik stovėjo ir vos tramdė šypseną.
-Nes aš taip pasakiau!- kažką sumaliau.
-Ir kas gi tokia būsi, kad man įsakinėji?-Niall vis ar eidamas prie manęs.
-Katherina,-sumurmėjau.
-Katherina,-nušvito Harry-pagaliau žinau tavo vardą,-sukikeno. Man viaada patiko šitas vardas.
-Na ką gi Katherina...-Niall jau stovėjo prie lovos ir tiesė rankas prie manęs,bet staiga atsitraukė lyg nusvilęs.
-Įdomu,-pasakė Niall.
-Apsauga,- susiprato Harry.
-Kaip išmokai? Kas tave mokė?- Niall susinervino.
-Niall, abejoju ar ji pati žinojo, kad tai moka,- bandė jį ramimti Harry.

Šaunuolė

-Ačiū,-pasakiau. Ir vėl... Reikės išmokti laikyti liežuvį už dantų...
-Už ką?-vienu metu paklausė abu.
-Nieko,- paraudau. Jie nervingai nusijuokė. ,,Atsiprašau".

Nieko tokio

Ir jie pasišalino iš kambario, bei uždarė duris.

*Niall*

-Tai keista, ji kalbėjo su savim,-Harry
-Tu matei jos sparnus? Jie pilki,- pasišlykštėjau.
-Nemaniau, kad tokie išvis egzistuoja,-Harry
-O ta apsauga, abejoju ar ji ją sukūrė,-pasakiau.
-Nu net nežinau,-Harry
-Sukurti apsaugos lauką gali tik pats dievas, o jį turi tik dievo dešinioji ranka... Ji tikrai tokia nebus,-nusijuokiau.
-Na, čia tai faktas,- kartu nusijuokė Harry.

*Kamila*

Jie ten jau dešimt minučių... Ir apie ką ten kalba? Girdziu tik neaiškius žodžius...

Tai prieik arčiau ir išgirsi

Padariau kaip sakė. Priėjau prie durų ir prikišau ausį.

-...O ji tikrai tokia nebus,-Niall, pasigirdo juokas.
-Na, čia tai faktas,- Harry juokas.
Ugh... Tai tik košmaras... Tai neįmanoma... Angelai, dievas, sparnai, dalykas tavo galvoj... (atsirėmiau į duris ir atsisėdau)

Man priminti, jog ne galvoj, o tavyje? (Nusijuokė)

Tai tik vienas ir daugelių košmarų... Ir aš tuoj pabusiu. Aš žinau tai.

Galiu įrodyti , kad tai ne sapnas.

Ir tada aš atsijungiau, vėl. Nors jei tiksliau, tai mano kūnas aš pati nukeliavau į... Dangų? Ką? Dievas mane pamatęs nusišypsojo:
-Taigi, ji tave atvedė. Taip ir maniau, kad neiškęs ir parodys. Na ką gi, kad jau esi čia. Tai einam,- o jis buvo be galo gražus. Net neklauskit iš kur žinau, jog jis yra pats dievas.
Mes nuėjom į kažkokį miškelį.
-Toliau eik viena,-Dievas
-O kur man eiti?- sutrikau.
-Gilyn į mišką, tave parves atgal kai bus laikas,-atsakė. Ir tada išnyko. Ir aš likau viena be...

Neesi viena

Ir aš žengiau gilyn į mišką. Nustebau, aš jau ne miške. Aš buvau kalnuose, šalia krioklio. Ant kalno viršūnės sėdėjo moteris kaštoniniais plaukais, ji buvo labai graži. Tačiau tada, pamačiau juodą dėmę skrendančią tiesiai į ją. Negalėjau nei paudėti, nei sušukti. Kuo dėmė buvo arčiau, tuo labiau panašėjo į žmogų. Galų gale ji nusileido. Taip taip buvo žmogus, tiksliau vyras. Juodais kaip smala sparnais. Tada moteris išskleidė savuosius. Jie buvo balti kaip sniegas ir spindėjo šviesą.
-Myliu tave,-pasakė vyras.
-Aš tave taip pat,-moteris. Ir jis ją pabučiavo.
Tada atsiradau kažkokiam name. Ta pati moteris, tik su be galo dideliu pilvu. Pro duris įžengė tas pats vyras. Jis priėjo prie moters ir ją apkabino.
-Tave jau sunku apkabint,-nusijuokė. Moteris tik linksmai jį stumtelėjo.
-Šiandien buvau nuograukos daryt. Gims sveika mergaitė,-nusišypsojo ji.
-Kaip gi pas mus nesveika bus,-nusijuokė.
Tada aš atsiradau ligoninės palatoj. Lovoj gulėjo ta pati moteris ir laikė kūdikį glėbyje, o šalia stovėjo vyras. Abu švytėjo iš laimės. Bet staiga, moteris nuliūdo.
-Turėsime gerai ją paslėpti,-pralemeno moteris.
-Žinau,-vyras.
-Negalėsim matytis su ja,-graudinosi ji.
-Žinau, bet visi ar anksčiau ar vėliau sužinos, jog ji egzistuoja.
-Jau sugalvojau vardą,-ašarojo moteris.
-Tikrai?-vyras stengėsi nerodyti jokių jausmų.
-Kamila,-pasakė ji ir vyras palinksėjo.

Tada aš atsibudau. Pradėjau dusti. Atsisėdau ir ir išspjoviau karują. Pakraupus pažiūrėjau į tą dėmę. Tada išspjoviau dar vieną. Man iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Visi vaikinai tik žiūrėjo į mane.

Tai dėl to, jog pusė tavęs yra puolusysis angelas. O jie įėję į rojų, miršta.

-O, na puiku. Ačiū, kad pranešei tai dabar,-iškosėjau dar daugiau kraujo. Visi vaikinai vis dar stovėjo sustingę.
-Pabandom auroelę)-pirmas atsitokėjo Harry. Visi palinksėjo, o Niall pasitraukė į kampą. O tada jie užliejo mane šviesa. Aš pradėjau klukti iš skausmo. Jausmas, lyg kepčiau iš vidaus.
-Baikit! Baikit!- klykiau.
Jie nustojo skleist šviesą ir nustebę pažiūrėjo į mane.

Tau reikia į ligoninę. Dabar pat!

-Vež- žkit man-n-ne į lig-g-gon-ni-nin-nę,-išstenęjau ir užsikosėjau, viskas apsitaškė krauju.
-Ema,-Pasakė Niall. Visi palinksęjo ir Harry paėmė mane ant rankų. Aš buvau nunešta į mašiną. Mane aguldė ant galinės sėdynės. Prie vairo atsisėdo Liam, o šalia Niall.
Prie manęs įsispraudė Harry.
Juodaplaukis liko namie.
Privažiavom ligoninę. Aš vėl buvau nešama ant rankų. Visur aplinkuj spjaudžiausi krauju. Harry įbėgo į ligoninę šaukdamas:
-Mums reikia daktarės Linkoln!

Linkoln? Turbūt bendra pavardė. Ir pro vienos palatos duris atlėkė ta pati moteris ir pažiūrėjo į mus. Harry akimis parodė į mane.
-Tu!-sugargiau. Ir pradėjau springti savo krauju, nebegalėjau kvėpuoti, jaučiau, kad tuoj mirsiu.

Atsiprašau.

-Nieko tokio, tu nekalta-sugargiau ir vėl pradėjau dusti.

Ne, tai mano kaltė. Tai aš tave nuvedžiau ten.

-Aš nepykstu,-pasakiau ir pajaučiau kaip siela tuoj paliks šitą kūną.

Myliu tave

,,Aš tave irgi" nežinau kaip ir kodėl, tik žinau, jog ją myliu.