Always (Sustabdyta)

5

*Kamila*

Atmerkiau akis. Aš ant kėdės, mano kojos ir rankos pririštos ir keistai maudžia nugarą. Visur tamsa. Prieš mane stovi juodas siuletas. Kad ir kaip bandžiau, veido įžiūrėti nepavyko.
-Na ką, galim pradėti.- siuletas.
-Ką pradėti?- sutrikau.
-Tai,- tepasakė ir priėjo prie manęs. Perbraukė pirštu per skruostą. Atitraukiau veidą. Jam tai nepatiko ir tai matėsi iš jo veido. Bet jis greit susitvardė ir nusišypsojo. O, na puiku. Aš jau ir šypsenas traukiu. Jis apėjo aplink mane ir perbraukė pirštais per mano sparnus. Pala. Sparnus?! Nežinau kaip, bet supratau, jog jis liečia mano sparnus. Tik man įdomu iš kur jie pas mane. O tada, man dar nespėjus susivokti, jis nuplėšė vieną plunksną. Sušukau iš skausmo. Tada išplėšė dar vieną, ir dar. Visam kambary tik mano šauksmai aidėjo, o jis tik ir toliau su pasitenkinančia šypsena rovė plunksnas.

Tu gali išsilaisvinti

Gerai, tai buvo keista, lyg kažkas kalbėtų mano galvoje.

Žinau, kad tau sunku susivokti, bet aš galiu tau padėti.

Arba mano pasamonė tyčiojasi iš manęs arba kažkas mano galvoj.

Jei atvirai, tai ne galvoj.

Gerai, tai išspręsiu vėliau.

Kaip man nuo jo pabėgt?

Tu stipresnė už jį... Ir protingesnė, ką nors sugalvok.

Gerai, Kamila. Mąstįk mąstyk... Am... Tu dar čia?

Aš visada čia

Gerai, tai gal pasufleruosi?

Negaliu, tai draudžiama.

Ką? Tai kodėl išvis prabilai?!
Tada kažką išgirdau. Tačiau iš skausmo negalėjau nustoti klykti. Atrodo siuletas nieko neišgirdo. Ah... kai gerai būtu turėti peilį rankoj... Ir tada pajaučiau ašmenis besiremiančius į dilbį. Gerai,tai keista. Pamąstysiu apie tai vėliau.

Gerai mąstai.

Netrukdyk! Blaškai mane.
Nežinau kaip, bet perpjoviau virves ant rankų. Beliko kojos. Siuletas atrodo net nepastebėjo, jog atsirišau rankas, kadangi vis dar klykiau be perstojo.
Ir ką man daryti su kojom...

Tiesiog ištrauk jas.

Ir kaip tavo manymu aš tai padarysiu?

Žinai tokį dalyka, kaip pakeliu kojas ir pakratau?

Kaip aš tavo nuomone tai įmanoma? Juk jos stipriausiai suveržtos. Iš skausmo jau darėsi suknu net ir mintyse kalbėti, o klykti jau pritrūko oro.
Bet ar tu tuo tikra?

Pasižiūrėjau į kojas. Ir tikrai! Kojis buvo laisvutėlės! Pala, o kas dabar. O dieve... kas dabar?

Bėk.

Antra kartą neklausiau. Atsistojau ir pasileidau bėgti. Nežinau kaip, bet atsiradau miške. Bėgau ir bėgau. Net nežinau kiek jau nubėgus esu. Ir staiga atsitrenkiau į medį.

Kelkis! Po velniais kelkis!!

-Aš... Negaliu...-sumurmėjau.

Ne, tu gali! Aš žinau! Mama, prašau tavęs kelkis!

-Mama? Tu pasakei mama?- tačiau jau nieko nebegirdėjau.
Staiga, kažkas mane pakėlė ant rankų ir nusinešė, dar spėjau pamatyti blondiniškus plaukus. Ir užsimerkiau.

*Harry*

-Kur ji?! Kas ją paėmė?!- Nenurimau.
-Har, nusiramink...
-Aš nenusiraminsiu kol..!- ir tada pro duris įžengė Niall su mergina rankose. Ir paguldė ją ant grindų.
-O, puiku. Dabar ir grindys išteptos,-suburbėjo Liam.
Man užteko į jį pasižiūrėti ir jis kaip mat užsičiaupė.
-Kas jai nutiko?- paklausiau.
-Nežinau, radau ją gulinčią miške,-Niall.

*Kamila*

Aš girdėjau viską ką jie kalbėjo, bet atmerkti akių niekaip nepavyko. Aš bendai nesugebu judinti viso savo kūno.

Tik niekam neprasitark apie mane.

Tada aš stebuklingai atsimerkiau ir pašokau:
-Pala, ką?
-Kas? Mes nieko nesakėm,-Harry
Tada pamačiau juos visus aplink mane atsistojusius.

Neprasitark!

-Nieko,- tepasakiau.
O dabar metas išsiaiškint kas yra mano galvoj...

Juk sakiau. Ne galvoj, o tavyje.
Ir nepamiršk, jog girdžiu visas tavo mintis.

Tai kas tu?

Sužinosi, kai ateis laikas.

Ir kaip ilgai reikės laukti?
Bet atsakymo jau nebeišgirdaug.

-Eii, tu,- juodaplaukis.
-Kas?-paklausiau
-Na. Tu stovėjai ir net nejudėjai ir...- o tada mane pervėrė aštrus skausmas ir aš parkritau.

Laikykis

-Stengiuos...