Pelenai

dešimta

Pažinojau mergaitę, kuri mėgo žaisti su degtukais.

Bet jos jau nebėra.

Viskas sudegė.

Sudegė jos piešiniai, sudegė jos svajonės, sudegė jos plaukai, sudegė jos gražieji pirštai, sudegė jos mama, sudegė Luna. Sudegė jos gyvenimas.

Ir ko tik tereikėjo?

Naktis.

Gaisras.

Klyksmas.

Luna, kodėl?

Bet tu man jau nebeatsakysi.

Aš tavimi žavėjausi, bet dabar... Dabar liko tik pelenai.

Pelenai visko, ką kūrei.

- Luna, ar pasiilgsi mūsų?

Tariu.

- Luna, ar pasiilgsi manęs?

Pasiimu degtuką į rankas.

- Luna, ar geriau jautiesi?

Brūkštelnu degtuką per dėžutės šoną.

- Luna, kodėl?

Žiūriu į degtuką liepsną ir joje įžvelgiu tave.

- Luna, atleisk.

Numetu vis dar degantį degtuką ant kilimo.

Ak, kokia ta pabaiga. Ak, kokie mes kvaili.

ačiū, kas skaitėte ir spaudėte vote mygtuką.

istorija baigėsi ir liko tik epilogas.

dėkoju!