Mes pažinojome vienas kitą nuo mažumės. Aš visuomet puoselėjau savo jausmus jam... O jis mylėjo mane.
Tik jis vienas...
Jis vienintelis mane tikrai supranta.
Kai aš liūdna, vien jo buvimas šalia mane sušildo ir pradžiugina.
Kai aš linksma, jis džiaugiasi kartu su manimi.
Kai man sunku, jisai tarytum koks pasakų herojus nukrauna sunkią naštą man nuo pečių.
Iki išnaktų galiu su juo kalbėtis, ir man neatsibos...
Jam nerūpi, jei po mano akimis nemigos maišeliai ar mano susivėlę plaukai, jei man netinka mano nauja suknelė. Jis priima mane tokią, kokia esu.
Net jei pasidaryčiau tingi ir stora, nevalyva mergšė, jis niekuomet nuo manęs nenusisuktų.
O kai švelniai priglaudžiu savo lūpas prie jo skruosto, ir jis paliečia mano odą, aš jaučiu, kad myliu jį labiau už viską.
Ne, tai ne kokios dešimtmetės sapalionės apie one direction ar zayn malik. Jis- tikras. Jis- mano.
Jis- šokoladas.
00000000000000000000
Na, gavosi kažkas panašaus į girto asmens sapaliones. Ar man užsiversti dar vieną bokalą? Ar patiko? Norėtumėt tokių daugiau?
