Tušti delnai, mano rankos bejėgiškai nusvyra man prie šonų.
Aš ištiesiu parodyti tau, kad nieko neturiu, kad nieko nežinau, nežinau, ką galvoti, kaip toliau gyventi ir kvėpuoti, bet tu to nematai. Nematai, kad stoviu basa ant akmenimis grįstom gatvės, nematai, kad mano kojos kruvinos, aš pavargau bėgti, bandyti pasivyti gyvenimo tėkmę.
Mes padegam pasaulį, o vėliau bandom jį gesint savo ašarom ir žodžiais. Braidau teberusenančiuose pelenuose. Man nebeskauda kojų, rankų ar galvos einant. Aš pavargau.
Ištiesiu tau savo delnus. Imk. Imk dabar arba palik. Ką imti? Nebežinau. Nieko neliko. Nebruk man nieko į tuščius delnus, viskas minkštai nukris į pelenus, o delnuose nieko neliks.
Paleisk mano ranką, nebetrauk manęs tolyn keliu, leisk man pasilikti skersgatvy. Neduok man nieko, nes tavo delnai irgi liks tušti. Palik mane suklupusią gatvėj, kaip ekspresionistiniam Edvardo Muncho paveiksle palik plyštančią spalvom, įstrigusią blankią detalę spalvų ir potėpių jūroj.
Nusisuk.
Aš leidžiu pro pirštus birti pelenams.
-----------------------
-skirta vienam žmogui, kuris, ko gero(tikėkimės) šito neperskaitys, bet... tu gelbėjai mane to nežinodamas. Sakai, kad tavo pareiga yra mane nuolatos priversti šypsotis, bet tu to neprivalai daryti, nežinau, kaip vis dar pakenti mane, ačiū.-
taip, aš grįžau į wattpad! pasiilgot?~
Per metus mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Man skauda, sunku, bla bla bla, bet aš gyva. O kol gyva, kursiu. Pasikeičiau, taip, bet padariusi pertrauką vėl imu rašyti ir tikiuosi, kad jums patiks mano darbai.
