Neseniai sirgau. Nebuvau mokykloje beveik dvi savaites, karščiavau, žodžiu, kažkokia bjaurybė bakterija buvo mane apsėdusi. Kai galiausiai nuėjau pas gydytoją, ji tik išrašė man antibiotikų, tačiau nutiko keistokas dalykas. Pamatavus mano pulsą išaiškėjo, kad mano širdis plaka dvigubai greičiau, nei įprasto žmogaus. Šimtas trisdešimt dūžių per minutę. Atėjau pas tą pačią gydytoją po savaitės, kai jau nebesirgau. Pulsas nekito.
Nežinia, kodėl mano širdis bėga tokį maratoną. Dvigubai viršija kitų pulso greitį. Galbūt jai tiesiog atsibodo sėdėti šitame pilkos merginos kūne ir ji nori kuo greičiau išmušti paskutinius savo dūžius.
O gal ji tiesiog kur kas labiau nori gyventi ir džiaugtis, nei aš.
Arba jai atsibodo būti vienai. Be tos sidabrinės gijos, laikančios ją su kita širdimi. Nes visos tos virvelės jau suraižytos ir sumestos kažkur giliai stalčiuje.
Manau, mano širdis, kaip ir aš, kiekvieną dieną tiesiog beviltiškai ir nuolatos stengiasi pabėgti nuo realybės.
••••••••••••••••••••••••••••••••••••
Trumpas tekstukas. Beje, čia tikra istorija :D laukiu komentarų, nuomonių ir pasiūlymų❤️
