Užkeiktieji

XVII skyrius

— Stebėtina, kad Klara valkiojasi su Horu ir jo draugais, — prabilo Viola, paleidusi dar vieną taiklų šūvį į taikinio centrą. Dėl aukštos tvoros stovykloje beveik niekuomet nebūdavo stipraus vėjo, todėl jis nė kiek netrukdė strėlės skrydžiui. — Ji galėtų pati turėti savo pataikūnų grupelę.

— Kas negerai su Horu? — paklausė Mėja, kuriai šaudyti sekėsi anaiptol ne taip gerai. Jai iš dešinės stovėjo Faberis, kuris mokėsi svaidyti peilius, nors neaišku, kam jam to reikia. Šalimais Avemas su Laura taip pat šaudė iš lanko.

— Kaip suprast? — Viola kilstelėjo antakius.

— Na, man pasirodė, kad Laura, Faberis, Avemas ir tu jo nemėgstat?...

Viola atsiduso.

— Įsivaizduok, kad jis iš tavęs tyčiojasi ir tau nurodinėja, tačiau tu nieko negali padaryti, nes jūs abu žinote, jog jis už tave stipresnis...

— O draugai negali padėti?

— ...ir jis turi daugiau draugų už tave, kurie irgi yra stipresni.

— Avemas ne kartą yra nugalėjęs Horą, — įsiterpė Faberis. — Bet Horas jį – dar daugiau kartų. Jie jau seniai nesutaria.

— Nugalėjęs? — pakartojo Mėja.

— Ar bent kartą matei stovykloje besipešiančius Užkeiktuosius, pasivertusius paukščiais? — užuot atsakiusi, paklausė Viola.

Mėja prisiminė, kad iš tiesų pora kartų matė, bet nekreipė dėmesio, nes nenorėjo kištis ir tikrai nepagalvojo, jog tai rimta ar kad taip nutinka dažnai.

— Taip, — atsakė, jau suvokdama, ką nori pasakyti Viola. — Bet nejaugi... Ar vadai nieko nedaro? Jiems visiškai nerūpi? — Mėja jautė savo balse skambančią paniką, kad ir kaip stengėsi neišsiduoti, jog ją gąsdina stovyklos tvarka, o ypač faktas, kad jai pačiai reikės čia gyventi.

— Negali sakyti, kad nerūpi, — staiga įsikišo Avemas, priėjęs arčiau. — Vadai turbūt nori, kad mes gyventume principu „išlieka tik stipriausi".

— Ne, Avemai, šiaip ar taip, jie juk mus išgelbėjo, — nesutiko Viola. Avemas nieko neatsakė, tik keistai, kone gailiai pažvelgė į Mėją, tarsi klausdamas: „Tu juk supranti?".

Laura palietė Avemui ranką ir parodė į ateinantį Normaną, lyg norėtų perspėti, kad nutiltų. Visi penki vaikai atsisuko į aukštą vyriškį, kuris žengė per žolę link jų.

— Rytoj mūsų grupelei bus... Hm... Juodoji medžioklė. Praneškit kitiems, — pasakė jis. — Renkamės prie vartų, tokiu laiku kaip visada.

Avemas linktelėjo, atsakydamas už visus, ir Normanas patraukė prie Horo.

— Kas tai yra? — paklausė Mėja, jausdamasi kvailai, kad tiek daug nežino. Bet Laura ją nutildė.

— Vėliau paaiškinsim, — tarė ji. — Manai, Normanas išgirdo, apie ką kalbėjomės? Arba Horas?

— Nieko čia blogo kalbėtis apie stovyklą, — pareiškė Viola, Mėjai dar nespėjus atsakyti.

Faberis jau taikėsi sviesti peilį, tačiau staiga nuleido ranką ir pažvelgė į Violą.

— Tik ne tada, kai Avemas ima nusišnekėti.

Avemas susiraukęs papurtė galvą, tarsi būtų labai nusivylęs, ir vėl pakėlė akis į Mėją, tikėdamasis, kad bent jau ji supranta.

*   *   *

Kitą dieną jie išsiruošė į Juodąją medžioklę, kaip ją pavadino Normanas. Kada ji turi įvykti, dažniausiai nuspręsdavo grupelių vadovai, vedantys Užkeiktuosius į medžioklę. Tai būdavo savotiška pramoga vaikams, nors tuo pačiu metu jie atlikdavo svarbų darbą – susirasdavo maisto. Per Juodąją medžioklę visi Užkeiktieji toje grupelėje pasiversdavo paukščiais ir nuskrisdavo kur kas toliau nei įprastai.

Todėl ryte prie vartų Normano laukė būrys didelių juodų paukščių žibančiomis raudonomis akimis. Vieninteliai jų ginklai buvo aštrūs nagai ir snapai.

— Jaudiniesi? — paukščio balsu sušnibždėjo Viola, prisiartinusi prie Mėjos.

— Iš kur žinai? — cyptelėjo Mėja. Ji iš tiesų jaudinosi, todėl žodžiai nuskambėjo irzliai ir šiukščiai.

— Matosi, — atsakė Viola. — Bet bus smagu, pamatysi.

— Žiūrėkit, ateina Normanas, — pranešė Laura. Mėja vis dar stebėjosi, kad sugeba atskirti draugus, nors jų ir balsas, ir išvaizda pasikeitė. Anksčiau ji manė, kad visi Užkeiktieji, pakeitę pavidalą, atrodo visiškai vienodai. Tačiau ji klydo. Būdama smulki, neaukšta mergaitė, ji tapo nedidele paukšte, o Normanas palyginus buvo milžiniškas paukštis.

Mėja bandė save įtikinti, kad viskas seksis gerai, tai tebus tik skrydis, nuostabus skrydis, kurio ji jau seniai laukė.

— Taigi... sveiki visi, — prabilo Normanas paukščio balsu. Žmonėms tai turėtų atrodyti itin keistai – pagalvojo Mėja. — Gerai, pasiruoškit... Kylam!

Suplazdėjo daugybė sparnų, šiltu vasaros oru nuvilnijo keli džiaugsmingi klyksmai, ir būrys juodų kaip anglis paukščių pakilo į dangų. Normanas skrido priekyje, sudarydamas įspūdį, kad jiems vadovauja, tačiau pajutę vėją po savo sparnais, pajutę sustiprėjusią regą ir klausą, vaikai pasijuto be galo laisvi. Prasiveržė jų paukštiški instinktai, vedantys per begalinę dangaus erdvę.

Mėja pažvelgė žemyn. Stovykla pralėkė pro akis per kelias akimirkas, netrukus apačioje bolavo vien tik didžiulis miškas, o dešiniau – skardžio karštas. Mėja buvo jau pamiršusi, kaip toli gali įžiūrėti paukščio akimis, tačiau dabar negalėjo mėgautis apžiūrinėdama mišką. Norėdama neatsilikti nuo grupelės, turėjo skristi didžiuliu greičiu, smarkiai irtis, rodos, nepavargstančiais sparnais, užuot lėtai sklandžiusi.

— Žemyn! — sukliko Normanas pakrikusiam, nesuvaldomam paukščių būriui. Keista, tačiau visi pakluso, ėmė leistis dairydamiesi grobio.

— Ką man daryti? — suriko Mėja, susiradusi būryje Laurą.

— Sugauk ką nors! — atsakė Laura. — Tiesiog daryk tai!

Galbūt – pamanė Mėja, ramindama save – galbūt išeis savaime, kaip ir skraidymas.

Leisdamasi tarp medžių, ji pastebėjo per samanas tipenantį pilką žvėrelį, tokį patį, kokį buvo nušovusi Viola. Ilgai negalvojusi, Mėja išskėtė nagus ir puolė link padarėlio. Kitą akimirką ji pajuto, kaip jos pačios nagai sminga į gyvą, kailiu apaugusį kūną, ir laikė tol, kol tas kūnas liovėsi spurdėti.

Ji norėjo surikti iš džiaugsmo, bet tada prabudo jos žmogiškoji pusė. Mergaitė paukščio akimis spoksojo į pilką žvėrelį, kurį ką tik nužudė, į jo šiltą kraują. Pati nesuprasdama kodėl, Mėja išsigando. Negalėjo pajudėti.

— Mėja, skrendam! — sušuko kažkas – tikriausiai Laura – bet Mėja jautėsi lyg paralyžiuota. Aplinkinis pasaulis tarsi nutolo. Galų gale, išgirdusi vieningą sparnų plazdenimą, ji atsitokėjo ir pakilo, nešdama savo grobį nusekė paskui paukščių būrį.

Grįžę į stovyklą, jie sumetė grobį į vieną krūvelę netoli vartų, tada vėl išskrido į mišką. Mėja skrido kartu su kitais neatsilikdama ir nepailsdama, tačiau nesiliovė stebėtis, kad kiti Užkeiktieji atrodo taip, tarsi mėgautųsi tuo žudymu, tarsi būtų nuslopinę vidinį balsą, liepiantį sustoti ir susimąstyti. Gal jie būtų galėję pasiteisinti tuo, kad buvo tik pusiau žmonės, tačiau... Juk ne tik paukščiai, bet ir žmonės moka žudyti.

Juodoji medžioklė tebuvo tik būdas prasimanyti maisto, bet vis tiek gąsdino Mėją. Ji bijojo kažko, tūnančio savyje. Ne paukščio, ne. Kažkodėl ji jautėsi sutverta kažkam naikinti, nors ši mintis iš pradžių pasirodė visiškai absurdiška. Ar dėl to mane norėjo perspėti Seila? – svarstė Mėja – Bijojo, kad galiu iš tiesų pavirsti pabaisa, kokia mane laiko žmonės?...

Užkeiktieji dar kartą paliko grobį stovykloje, dar kartą nulėkė į mišką. Jų sparnai skrodė dangų taip tyliai, kad tik jie patys galėjo girdėti tą plazdėjimą. Jie galėjo išgirsti savo aukos širdies plakimą, pastebėti menkiausią žvėrelio krustelėjimą žolėse. Jie jautėsi laisvi ir galingi. Juodoji medžioklė tesėsi tol, kol stovykloje ant žolės atsirado didžiulė, krauju atsiduodanti lavonų krūva.