Prieš penkiolika metų
Lijo. Vingiuotomis kunigaikštystės sostinės gatvėmis bėgo moteris ilga mėlyna suknele, apsigaubusi pečius languota skara. Vėjas suvėlė šlapius rudus jos plaukus, batai buvo permirkę, o dėl tamsos ir lietaus beveik nieko nesimatė, tačiau moteris nesustojo. Ji bėgo nuleidusi galvą, prie krūtinės spausdama verkiantį kūdikį.
Netrukus ji pasiekė miesto sieną.
Ji žinojo, kur yra senai nebenaudojami vartai, už jų buvo kelias, per mišką vedantis link upės. Šių vartų, priešingai nei pagrindinių, niekas nerakindavo, todėl moteris tik nubraukė į šalį karančius vijoklius ir drebančia ranka atvėrė vartus.
Priešaky stūksojo tamsus, tankus miškas. Moteris patraukė keliu į priekį, bet jau nebeskubėjo. Medžių lapija jai virš galvos saugojo nuo lietaus. Kūdikis pamažu nurimo. Moteris ėmė švelniai sūpuoti dukrelę ant rankų, kad užmigtų. Bet pati motina dar nesijautė rami ir saugi.
Po kiek laiko ji pasuko į dešinę paprastu miško takeliu. Kai jau, jos manymu, pakankamai nutolo nuo ano, platesnio, kelio, pagaliau sustojo. Lietus buvo beveik pasibaigęs, tik ant lapų ir šakų žvilgėjo vandens lašeliai. Moteris pasilenkė ir paguldė ant žemės, šalia tako, užsnūdusį kūdikį.
— Labai atsiprašau, — sumurmėjo ji atsitraukdama, su ašaromis akyse.
Tada leidosi bėgti atgal į miestą, nors kojas skaudėjo iš nuovargio. Ji žinojo, kad palikti dukrą buvo vienintelė išeitis.
أنت تقرأ
Užkeiktieji
خيال (فانتازيا)„Visoje kunigaikštystėje buvo žudomi kūdikiai, gimę su raudonomis akimis. Tai vyko jau nuo taip seniai, kad niekas neprisiminė, nuo ko viskas prasidėjo. Vieni tvirtino, kad taip buvo amžinai ir visada bus, kiti - kad tai kažkokios galingos raganos p...
