Užkeiktieji

XXII skyrius

Mėjai po kojomis tyliai šiugždėjo daugybė nukritusių lapų. Pasilenkusi, kad nekliudytų šakų, tylėdama ir beveik nekvėpuodama, ji sekė paskui Violą, kuri tvirtino pamačiusi kažkokį retą žvėrį. Buvo šalta, net apsiaustas nepadėjo, o miško giluma tarsi apmirusi. Staiga Viola sustojo. Ji atsitiesė ir nusivylusi atsisuko į Mėją.

— Visiškai pamečiau pėdsakus, — pratarė, paspyrusi žemių bei spyglių kupstą.

Mėja atsiduso ir dešiniu petimi pasirėmė į artimiausio medžio kamieną, kuris prisilietus atrodė kraupiai šaltas.

— Ar tu esi tikra, kad jį matei? — Mėjos balse skambėjo nuovargis. Viola nieko neatsakė, todėl Mėja pridūrė: — Gal verčiau jau grįžkime? Labai ilgai užtrukome. Visa grupė tikriausiai jau keliauja namo.

Mėja įprato per medžioklę klaidžioti miške kartu su Viola. Praleidusi stovykloje kelias savaites, jau žinojo kur kas daugiau ir šalia Violos nebesijautė tokia neišmanėlė.

Viola vos pastebimai linktelėjo. Jos žvilgsnis vėl nukrypo į nežymų žvėrių taką, rodos, visiškai nutrūkstantį ties kalvos šlaitu. Toliau visas miškas leidosi žemyn, pro tamsius medžių kamienus apačioje žvilgėjo vanduo, tikriausiai kažkoks ežerėlis.

— Gal dar šiek tiek... — prabilo Viola. — Gal dar nusileiskime nuo kalvos?

— Ne, Viola, rimtai. Mes turime užtektinai grobio.

Tiesa, Mėja ne ką mažiau norėjo pamatyti ežerą, apsuptą rudeniškų spalvų. Miškas tądien atrodė itin gražiai, tačiau ji jautėsi pavargusi, be to, būtų labai malonu gauti dar neatšalusius pietus.

— Na, gerai jau, einam, — nusileido Viola. Jiedvi patraukė tuo pačiu taku atgal. — Žinai, pagalvojau... Gal šiandien išdalins šiltesnius rūbus?

— Kaip suprast? — paklausė Mėja, vėl pasijutusi kvailai.

— Kiekvienais metais, kai atšąla orai, visi gauna šiltesnių drabužių žiemai, — kantriai paaiškino Viola. — Manau, būtų pats laikas. Juk jau prasidėjo spalis.

— Aha, — tarstelėjo Mėja, nežinodama, ką sakyti. Ji pastebėjo, jog kartais vis pajunta ore silpną žiemos kvapą. Tai sukeldavo ir džiaugsmą, ir liūdesį, nes tuomet Mėja prisimindavo jaukias žiemas bibliotekoje, nuotykių romanų skaitymą, susirangius prie židinio. Tiesą sakant, kone labiausiai ją liūdino tai, kad stovykloje beveik visai nebuvo knygų.

Bėgant dienoms ir savaitėms, ji pamažu priprato prie to, kad nuolat būna apsupta Užkeiktųjų. Bet vis tiek nesiliovė ilgėtis ankstesnių namų, ankstesnio gyvenimo. Neįmanoma per tiek laiko visiškai pamiršti įpročius, lydėjusius Mėją penkiolika metų. Be knygų, jai dar labai trūko laisvės. Net Normano kartais surengiama Juodoji medžioklė negalėjo atstoti tikrojo laisvės jausmo.

*   *   *

— Kur taip ilgai užtrukai? — susirūpino Laura, kai Mėja pasivijo trijulę didžiojo pastato koridoriuje. — Ir kas tau yra? Atrodai tokia prislėgta.

— Jaučiuosi lyg kalinė.

Ji kartu su trijule pasiėmė maistą lėkštėse, iš antrojo langelio. Tik tada, kai jie susirado laisvas vietas valgykloje, Laura paklausė:

— Kodėl? Kodėl jautiesi kaip kalinė? Juk kasdien išeini iš stovyklos.

— Taip, bet tai ne tas pats, — nesutiko Mėja. Jau gailėjosi, kad pradėjo apie tai kalbėti, nes suprato nežinanti, kaip viską paaiškinti.

— Tai ko tu tada nori? — pilna burna sumurmėjo Faberis.

— Tu šlykštus, žinojai? — šyptelėjo Laura, kuri sėdėjo jam iš kairės, priešais Mėją su Avemu.